Palangos šnekos iš Saulėtekio tako

Dabar žmogui sunkiausia – surast ir suvokt... save. Savo individualumo reikšmę ir asmenybės svarbą iš laivo „raudonom burėm“, iš socializmo gyvensenos, kuri dar dažną Palangos (ir valstybės!) gyventoją „ėda“, kaip nuvažinėtą mašiną rūdys, pelėsiai, net sukelia neurotines būsenas. Pasaulinės informacijos ir prekių gausa daug ką glumina, gąsdina, nes... „kai visko būna daug – daug – daug, jau ne visad gero lauk...“
Banką audituoti lengviau, negu žmogaus gyvenimą, ypač Būtąjį laiką, kurio – deja, deja! – nė vienas ir sapnuose geisdami niekada nepakeisim.
Tik ar būtina keisti? Juk Būtajame, nugyventame kiekvieno iš mūsų laike yra labai daug gerų, spalvingų, prasmingų dienų, mėnesių, metų, ir dažno prisiminimai, mintys yra vertingi, nes kai kam net iš jaunesniųjų) gal turi ne tik istorinę-kraštotyrinę vertę, bet gali būti paskata, susivokiant dabarties ir ateities darbuose. Būtasis laikas nežeidžia sielos taip, kaip kraujo lašais erškėtrožių krūmai pajūryje ar neatsargūs piktų žmonių žodžiai.
Tokių intencijų vedinas ir imuosi šio „Vieno įkvėpio tekstų“ iš Palangos miesto Sauėtekio tako, su kurio gyventojais esame sykiu jau 29-uosius metus – nuo 1985 metų rudens.
Pagal eurolietuvių „Tarmynėlį“ – „koroče, tipo, blyn“.
Perfrazavus mokyklinių metų Čekiškėje 1954-1958 m. dainelę:
„Metų luotas naujas –
Ąžuolinės sienos,
Viesulai nebaisūs,
Kai plauki ne vienas“.
Žmogaus pasaulėvaizdis, gyvenamasis horizontas keičiasi su jame regimais, girdimais, jaučiamais, geriau nekintančiais objektais – medžiais, namais, takais, gėlynais ir taip toliau ir su visu tuo suaugama, susigyvenama, tampama nedaloma gyvenimo, tikrovės dalimi, turtu, „išvystyta infrastruktūra“ ilgainiui.
Be jo nebūtų tos ar kitos vietovės gyventojo dvasinio gyvenimo „Pilno kraujo vaizdo“. Ypatingai daug tautos, valstybės, net mažiausios geografinės vietovės gyvensenos, tradicijų, pomėgių prasmių užkoduota tautosakoje, kiekvienoje tarmėje: „Paklausyk, kaip kalbame mes ir suprasime tarmes...“
Ir suprasim to ar kito krašto gyvenimo būdą, charakterius.
Likimas man, ir mano broliams – žurnalistui, redaktoriui Kęstučiui Ukmergėje ir dabar po Kelmės rajoną sąžiningai mikroautubusiuką su užrašu „Mokyklinis“ vairuojančiam Vytautui ir giminei po studijų Vilniuje, Šiauliuose, Kaune skyrė daug gyvenimo laiko pašvęsti kukliems lietuviškosios provincijos miesteliams įvairiuose kraštuose. Čekiškė, Gelgaudiškis, Šaukėnai, Kulautuva, Kelmė, Šakiai, Ukmergė... Palanga...
Gamtoje. Tarp tikrų iš pirmojo žvilgsnio žmonių. Nors, kaip greit parodijuotų satyrikai, „tikrumo, žmogau, žvalgykis tik zoologijos soduose“.
Plačiu žvilgsniu „perskridus“ Būtąjį horizontą, viena lietuviška sentencija ypatingai pasiteisina su kaupu. Beje, Žemaitijoje ji ypač mėgiama: „Ne taip greitai ropė auga, kaip subinikei norisi“.
Žurnalistams tai yra ir savotiškas sociologas, istorikas, o kraštotyrininkas-analitikas su „kokybės ženklu“. Be pagyrų. Eini, važiuoji, susitikinėji, fiksuoji, lygini... Tai nėra lengva. Bet kitaip neatrasi visuomenės Pažinimo ir bendravimo raktų. „Nenugriaunant“ iš šio tekstuko „autostrados“, Lietuvos miestelių karalienė Palanga, nepaisant paskutiniais metais išgyvenamo „Šarūno renesanso“, nepaisant „Jūros stebuklų ir magiškų galių“, nepaisant to, kad gal 2014 metais prasidės Palangos aplinkkelio statyba (planuota dar 1990-1992 metais!) vis dar išgyvena savosios „civilizacijos aušrą“. Daug pažadų, tačiau, kaip rusai sako, „krugom do okolo“. Ne mano valia ieškoti lėto Palangos augimo priežasčių ar analizuoti egoistinius valdžios vyrų troškimus. Kasdien stebėdamas gyvenimą ant Baltijos kranto nuo 1985-ųjų spalio 24-osios tegaliu liudyti, kad, anot pasakos, „bjaurusis ančiukas lėtai tampa gulbe“. Iki gero rajono centro lygio dar toloka, tačiau pajūrio kaimu Palangos nebepavadinsi. „Uždaru žvejų kaimu“, kuriame šeimininkavo ginkluoti pasieniečiai, be jokių „pardon“ temstant iš kurortinių smėlynų išprašydavę visų lygių vasarotojus. Pasienio zona. O tai civiliams gyventojams reiškė – „zona be ozono“. Be jokios „saviveiklos“. Be jokios „savo nuomonės“. Sąžiningai klausant kariškių ir lietuviškai kalbančių valdininkų Vykdomajame komitete ir jam pavaldžiose įstaigose potvarkių bei nurodymų „kaip elgtis ir gyventi visais gyvenimo atvejais“. Pabrėžiu – visais. Nuslūgus pirmosioms vasariškų įkurtuvių Palangoje, Saulėtekio tako moderniuose triaukščiuose 1985 metų rudenį emocijoms, lyg po vestuvinių „šampaninių daugiadienių“ artimajame Horizonte realusis žvilgsnis pastebėjo kariškių lokatorius (iki Liepojos ir toliau), skurdžių metalinių garažų šimtinę ir didelį bulvių lauką, kur dabar – „Baltijos“ pagrindinė mokykla.