Palangos sporto centro jauniai krepšininkai – Lietuvos čempionai

Šeštadienį pusfinalio, o sekmadienį finalo rungtynėmis Šventojoje baigėsi Lietuvos moksleivių krepšinio lygos jaunių (gim. 1996 m.) čempionatas. Tik prieš metus vietą stipriausiųjų komandų dešimtuke iškovojusi Palangos sporto centro komanda, reguliaraus sezono kovas baigė būdama trečioje vietoje, o per atkrintamąsias varžybas įveikusi A. Sabonio KC „Vytautas“ komandą (92:82, 80:89, 93:82), iškovojo teisę rungtyniauti finaliniame ketverte. Šeštadienį pusfinalyje rezultatu 79:71 Palanga įveikė Š. Marčiulionio KA „Blancomet“, sekmadienį finale ir A. Sabonio KC „Katos grupė“ – 84:69. Palangos SC-„Lalila“ – Lietuvos čempionai. Apie pasiektą sėkmę kalbamės su treneriu Regimantu Juška.
– Kaip pavyko tapti čempionais?
– Tai bendras sportininkų, jų tėvelių, trenerių, sporto centro administracijos pasiekimas. Su keliais vaikinukais iš šios komandos pradėjau dirbti, kai jie buvo pirmokai. Treniravomės turėdami žemesnius krepšius, mažesnius kamuolius. Po truputį keldami krepšius ir didindami kamuolius, žingsnis po žingsnio žengėme į priekį labai neatsilikdami nuo stipriausių didmiesčių komandų. Jau „Pirmo iššūkio“ čempionate kovodami tarp vienuolikmečių buvome patekę į stipriausių aštuntuką, bet užėmėme priešpaskutinę vietą ir pagal tų metų reglamentą iškritome į žemesnį divizioną. Prireikė kelių metų darbo, kad vėl sugrįžtume į pirmą divizioną. Teko dalyvauti įvairiuose turnyruose, ieškoti draugiškų rungtynių, rungtyniauti vyresnio amžiaus žaidėjams organizuojamuose čempionatuose. Svarbiausia, kad tai, ką darėme, buvo bendras tėvelių, mano, trenerio Arvydo Dočkaus, direktoriaus Romaldo Kazlausko darbas. Buvo visko. Pergalių, ir pralaimėjimų, džiaugsmo, ir liūdesio, barnių, ir puikių kelionių bei iškilų baidarėmis. Visur jaučiu tėvelių palaikymą, dėmesį, kartais ir kontrolę bei spaudimą.
– Ar tikėjotės būti geriausiais finaliniame ketverte?
– Jau tai, kad mes patekome į jį, yra pasiekimas, apie kurį prieš sezoną net nesvajojome. Pradėjus rungtyniauti jau po pirmų rungtynių ir pergalės Mažeikiuose pasijautėme tvirčiau, o apetitas vis augo. Nesiruošėme nuleisti rankų ir pusfinalyje. Žinojau, kad kovosime iki galo.
Su komanda tikrai daug esame rungtyniavę, ir turėję svarbių rungtynių. Vien ką reiškia keturis metus dalyvauti Europos jaunimo krepšinio čempionatuose, ar šių metų trijuose suaugusių čempionatuose Palangoje, Klaipėdoje ir Žemaitijoje. Sezonas buvo labai sunkus. Neaplenkė ir traumos bei ligos. Ir tai tik užgrūdino mus. Patekimas į finalinį ketvertą parodė, kad einame teisinga kryptimi.
– Užsiminėte apie studentų ir suaugusių komandas. Gal vaikinai jau turi pasiūlymų iš kitų klubų?
– Manau, kad pirmasis krepšininkų tikslas ir turėtų būti įstoti į aukštąsias mokyklas, ten žaisti ir galbūt nemokėti už mokslus. Padirbėjus dar ketverius metus, o gal ir anksčiau reiktų išsirinkti ir klubą, kuriame toliau tęs sportinę karjerą. Tikiu, kad ir po šio finalo kai kurie vaikinai gali sulaukti pasiūlymų iš agentų, bet manau, kad bet kokie pasiūlymai negali nubraukti galimybės toliau tobulėti ir tęsti mokslus. Aišku, labai noriu, kad dar bent metus išliktų visa komanda Palangoje ir pirmieji naujoje salėje iškovotų pergales.