SENAS MEDIS
Kažkada aš buvau didis medis,
Ir gausia lapija didžiavausi.
Šalia virto galingieji medžiai,
Tiktai aš vis laikiausi.
Kažkada aš buvau gražus medis,
Šakose vis paukščius sūpavau.
Skaidrią rasą ir lietų surinkęs,
Šaltą šnarantį vėją glaudžiau.
Dabar rūkas mane apkabina,
Kaip rasos sidabrinius varpus.
Laikas greitai vis plaukia ir plaukia,
Ir dažnai kažko verkia dangus ...
Nijolė Fultinavičienė
...............................................................
RUDUO
Jau kasdien ruduo artėja,
Plačiais žingsniais rugius sėja...
Jau šienelis išdžiovintas
Ir pastogėj patalpintas.
Vaikai laukia tos dienos,
Kai karvutes vainikuos.
Žolinė – Roko diena
Jau čia pat – visai šalia.
Prie savų namų vartelių
Gaspadorius su pačia,
Krepšį vaisių prisidėjęs,
Pasitiks karvių puošėjus.
Laimutė Kasparavičienė
.............................................................
ATSIRĖMIAU Į LAIKĄ
Saulėteky glaudžiaus tėvų pirkelėj
Ir, atsiremdamas į mokslo šviesą,
Atkaklumu, žiniom sau audžiau kelią,
Kurį plačiai gyvenimui patiesiau...
Į kelio juostą rožines svajones
Įpyniau ir sėkmės žiedais tikėjau,
Guldžiau žingsnius arimuose ir kloniuos
Su negandom, gėriu, kūrybos vėju...
Vidudienį rėmiaus delnais į triūsą
Ir rūpestį paskyriau savo sodui,
Glaudžiau prie mylinčios krūtinės Mūzą
Ir kroviau derlių į talpius aruodus.
Saulėlydy remiuos į sodo vaisių,
Man užaugintą obelų ir kriaušių...
Tik nežinia, kiek varstų dar nueisiu...
Džiaugiuos kitiems palikęs derlių gausų.
Remiuos lazda ąžuoline į laiką,
Į gimtą kalbą, kur motulė mokė...
Norėčiau ainiams dar palikti daug ką:
Tėvynės laisvę, meilę, dainą, šokį...
Albinas Antanas Kazlauskas
...............................................................
RYTAS
Kai rytą nubudęs atveriu langą,
Regiu gėles ir saulėtą dangų,
Girdžiu, kaip šlama pušynas
Ir ošia jūros bangos...
Šiandien bus nuostabi diena...
Kokia laimė – būti žmogumi,
Nors mintys braunasi, kad senstam...
Tik poetai lieka sielose jauni...
Miške nužydėjo paparčiai,
Jau nutolinę mano jaunystę.
O undinės iš jūros barsto
Gintarėlius... Jie saulėje švyti.
Kai pavakary saulės kamuolys
Ritasi nuo aukšto kalno,
Vėl žiūriu pro atvirą langą
Į mirgantį žvaigždynų delną.
Vytautas Lukšas
..................................................
ATMINIMAS
Aš ašarom nuplaut galėčiau
mylimojo pėdas,
kur neišdildoma žymė paliko.
Be aimanų ir be mažiausios gėdos,
paliesti lūpomis, ranka norėčiau.
Bet liko tiktai kvapas miros,
ir dūmų skonis - atminimas.
Tas neišgertas vynas
raudonu vakaru pavirto.
Gaisai virš jūros ritas
kaip jausmas nepatirtas.
Švelnias glamones
jūros brizas atridena,
nuplovęs ašaras, akis kutena.
Ir skelbia pradžią
dieviškai šviesios dienos -
širdis atšyla.
Anelė Emilija Mažeivaitė
.....................................................
***
Vasara tyliai takeliu nueina,
Rasos lašelį ant žiedo palieka...
Saulė dar glosto laukus ir sodus,
Bet jau ruduo prie vartelių stovi.
Vainiką pina iš klevo lapelių,
Dažo auksu beržų kaspinėlius.
Gervės danguje giesmes gieda,
O vėjas tik pasakas sklaido.
Dar kvepia gėlės vasaros daržely,
Dar vaikų juokas skamba pakelėj,
Tačiau jau rudens žingsniai artėja,
Ir žemę ramybe švelniai užkloja.
Tad padėkokim vasarai už šviesą,
Už saulės spindulį, už žydrą dangų.
O rudenį sutikim su džiaugsmu,
Jis neša brandą, laimę ir turtus...
Janina Narvilienė
............................................................
RUGPJŪTIS. ŽOLINĖMS
Apsivijęs žolynais rugpjūtis:
&
Komentarai 0
Parašykite komentarą
Komentarų kol kas nėra.