Paminėjo Salomėjos Nėries gimimo jubiliejų

Prieš 120 metų Salomėja Bačinskaitė-Nėris, gimusi derlingame Sūduvos lygumų krašte,  į lietuvių lyrikos fondą po Maironio savo vardą įrašė aukso raidėmis. Tai buvo nepaprasto talento poetė, nuėjusi neilgą gyvenimo kelią, bet palikusi nuostabius, prasmingus poezijos posmus ir prozos tekstus, kurie ir šiandien yra aktualūs jos talento gerbėjų širdyse. Mes, vyresnės kartos žmonės, mintinai mokėmės jos sukurtus eilėraščius vaikams, kūrinius, skirtus gimtajam kraštui, meilei, žmogui, tarpusavio draugystei ir santarvei.

Užaugusi pasiturinčioje ūkininkų šeimoje, ji studijavo Lietuvos universitete Kaune, o jį baigusi, kurį laiką dirbo lituaniste mokyklose,  rašė eilėraščius ir leido savo kūrybos knygas.

Pirmoji Salomėjos Nėries išleista knyga „Anksti rytą“ sulaukė didelio skaitytojų susidomėjimo. O 1937 metais išleistai knygai „Diemedžiu žydėsiu“, buvo paskirta Valstybinė premija. Tai buvo aukštas tarpukario kūrybos įvertinimas.

Trumpas ir permainingas buvo poetės gyvenimo kelias – su kelionėmis į Vakarų Europos šalis ir su delegacija į Kremliaus rūmus, kur buvo nulemtas pusės amžiaus gimtojo krašto likimas. Dėl to poetė vėliau sielvartavo ir atgailavo dėl dalyvavimo Maskvos užmačiose.

Prasidėjus karui, ji, bijodama dėl savo šeimos likimo, su sūnumi Sauliumi pasitraukė į Rusijos gilumą.

Visa tai atsispindėjo jos kūryboje. Poetė  pergyveno dėl tėvynainių likimo, tai gniuždė ir sekino jos jautrią sielą. Prasidėjo ir sveikatos negandos. Nesulaukusi nė keturiasdešimties, poetė išėjo į Amžinybę... Nors prabėgo daug vasarų, bet Salomėjos Nėries eilės yra gyvos, virtusios ir dainomis. Jos posmai daugeliui kūrėjų yra tarsi kelrodės žvaigždės – nepakartojamos, subtilios ir nepamirštamos.

Gražų poetės Salomėjos Nėries gimimo jubiliejų miesto viešojoje bibliotekoje paminėjome ir mes, miesto literatų klubo „Takai per kopas“ nariai. Literatė Nijolė Prušinskaitė – Bagdonienė, trumpai supažindino su poetės biografija ir jos nueitu kūrybiniu keliu. Literatai skaitė jos eilėraščius ir savo sukurtus kūrinius, skirtus poetės atminimui, su vaidybiniais elementais deklamavo jos eiles, dainavo jos tekstais parašytas dainas. Renginyje dalyvavusi lituanistė mokytoja Judita Motuzaitė – Aleksandravičienė pasidalino prisiminimais iš savo pedagoginio darbo, kai literatūra ir autoriai nebuvo politikų menkinami, žeminami ir klijuojamos kaloborantų etiketės.

Minėjime buvo pažymėta, kad literatūra, menas ir kultūrinis gyvenimas negali būti vertinamas per angažuotų politikų prizmę ir įsitikinimus.

Albinas Antanas Kazlauskas 

Klubo „Takai per kopas“ narys

ODĖ LAKŠTINGALAI

                              Vilneles Šešupėn neša
                              Širvinta vingri, žydra...
                              Sūduvos derlingą kraštą 
                              Apgaubė marga skara.

                              Džiaugėsi Alvito žemė:
                              Užgimė ryški žvaigždė
                              Ir poezijos verdenėj
                              Lyros posmais suspindės.

                              Salomėja iš knygelių
                              Žinių troško pasisemt
                              Ir nenujautė, koks kelias
                              Ateity likimą lems.

                              Kryžkelėj pasirinkimas:
                              Nežinia – kokia kryptim
                              Gali ją nuvest likimas
                              Ir kokiom gyvent viltim?

                              Ji, nebodama sunkumų,
                              Siekė mokslo atkakliai
                              Ir svajojo Lyros rūmą
                              Puošti posmais iškiliais.

                              Bet lemtis jai negailėjo
                              Daug išbandymų sunkių:
                              Blaškėsi tarp keturvėjų
                              Ir bohemiškų draugų.

                              Liejos eilės – skambios, lengvos,-
                              Taip žavėjusios visus,
                              Apie gimtąją padangę,
                              Apie skrydį lig dausų...

                              Apie skriaudžiamą našlaitę
                              Pamotės – žiaurios, piktos, -
                              Apie Eglę ir mergaitę,
                              Neatlaikiusią kvotos.

                              Kelios lyrikos knygelės
                              Puošė ją šlovės žiedais...
                              Koks painus poetės kelias,
                              Kada keitėsi vadai...

                              Apgauta ir suviliota
                              Vyko svetimon šalin,
                              Misiją – klastingą, juodą -
                              Žemei tėviškės atlikt.

                              Vėl uždėjo gimtam kraštui
                              Okupantai grandines,
                              Bruko svetimą ir raštą,
                              Ir melu pintas žinias.

                              Per vėlai jinai suprato,
                              Kad apgavo priešai ją,
                              Nes politikos verpetais
                              Stipriai laikė glėbyje.

                              O kada germanų gretos
                              Mindė tėviškės žemes,
                              Svetimam krašte poetė 
                              Dengės ilgesio žyme.

                              Liejos eilės – skaudžios, liūdnos -
                              Apie paliktus namus,
                              Apie Lietuvos galiūnus
                              Ir sugriautus likimus.

                              Karo dūmus sklaidė vėjai,
                              Atšuoliavę iš rytų...
                              Namo grįžus, Salomėja
                              Džiaugės su visais kartu.




 

                              Bet poetės jėgos nyko - 
                              Ją užklojo smiltele...
                              Mums lakštingala paliko
                              Savo sukurtas eiles.

                              Tik politikai nerimsta
                              Ir profanų niurzgesys
                              Siekia vardą jos ištrinti,
                              Kad neliktų jos iš vis...

                              Šalina iš vadovėlių,
                              Gatvėms pakeičia vardus,
                              Baidos jie savų šešėlių
                              Ir istorijos tautos.

                              „Mūsų dienos tarsi šventė“ -
                              Skamba sieloj kiekvienoj.
                              Eilės įkvepia gyventi,
                              Prasmę randame dainoj.

                              Būk laiminga, Salomėja,
                              Po žydrais dangaus skliautais!
                              Tavo posmai gėrį sėja,
                              Spindi meile ir žiedais.
 

Albinas Antanas Kazlauskas