Paskutinė mokslo metų paskaita – gamtoje

Palangos Trečiojo amžiaus universiteto (TAU) kraštotyros ir turizmo fakulteto studentai – senjorai, kaip tikri būtent šios specialybės studentai, t.y. turistai, priėmė sprendimą savo pirmųjų mokslo metų pabaigą vainikuoti savo surengta paskutine paskaita – dviračių žygiu.
Maršrutas buvo parinktas nesudėtingas, juk po žiemos, be to, ne visi dalyviai buvo „pirmos jaunystės“. Susirinkome prie Palangos botanikos parko vartų keturiolika dalyvių ir patraukėme dviračių trasos „Baltijos jūros žiedas“ tako maršrutu: Palanga – Plocio ežeras, iki kurio 9 km. Žygiui vadovavo ir apie įsimintinas vietas pasakojo fakulteto dekanė Birutė Mockuvienė.
Ji pakeliui pateikė keletą istorinių duomenų: Nemirsetos vietovės pavadinimas kilęs iš asmenvardžio Nemira ir kuršių kalbos žodžio seta – „kiemas“. Pavadinimą suteikė kuršininkai, gyvenę čia iki 1944 metų. XX a. 1-ojoje pusėje buvo vartojamas Nemerzatės pavadinimas. Dar ankstyvuoju sovietmečiu ji buvo žinoma kaip Nimerzatė, bet vėliau nusistovėjo Nemirseta.
Kitą istorinį faktą apie jūroje ties Nemirseta gulintį karo pabaigoje sovietų nuskandintą vokiečių transportinį 137 metrų ilgio motorlaivį „Fusilier“, kurį aptiko Klaipėdos universiteto archeologai povandenininkai, mes jau žinojome iš prof. Vlado Žulkaus šiais mokslo metais mums skaitytos paskaitos apie povandeninę archeologiją. Ne vienas iš žygio dalyvių pasidalino prisiminimais apie čia buvusį sovietų kariuomenės poligoną, aidėjusius šūvius, jei netyčia grybaudamas pakliūdavai į uždarą karinę zoną, tai vienas iš lengviausių bausmių buvo bulvių skutimas jų virtuvėje, tačiau būdavo ir blogiau... Paplūdimio smėlyje palei krantą kiekvieną vakarą su akėčiomis buvo išakėjama plati juosta, naktimis po pajūrio dangų, vandenį ir žemę švaistydavosi milžiniškų prožektorių šviesos, o rytais šukuodavo sovietų kareiviai, ieškodami kokių nors žmonių-bėglių-diversantų pėdsakų. Šiandien ne tik jaunimui, bet ir mums vyresniems jau sunku patikėti, kad taip buvo. Tik atkūrus mūsų valstybės nepriklausomybę, Baltijos pajūris tapo atvira visiems prieinama vieta.
Pasiekėme savo kelionės galutinį tašką - ežerėlį, su daug vardų: Plocio, Placio, Plačio, Plasės arba suvokietintu – Plazės. Šio ežerėlio pavadinimas kilęs iš kuršiško žodžio „plasis“, žymėjusio pažliugusią vietą arba pelkėtą įdaubą. Pastaruoju metu Valstybinė lietuvių kalbos komisija papildė Lietuvos vietovardžių sąrašą ir įtvirtino senąjį Plocio ežerėlio pavadinimą. Plocis – ledyninės kilmės ežeras, susiformavęs maždaug prieš 10 tūkst. metų, vos 200 metrų nutolęs nuo jūros, ir tai yra arčiausiai jūros tyvuliuojantis ežeras Lietuvoje. Kadangi buvo giedra, tai ir mes turėjome galimybę iš bokštelio, akies krašteliu, toli horizonte išvysti siaurą Baltijos jūros ruožą. Ežeras – nedidukas, jo plotas užima 0,061 kv. km, o kranto linijos ilgis siekia vos 1,1 km. Pakrantės užpelkėjusios. Dar visai neseniai šioje teritorijoje karaliavę sovietų armijos tankistai buvo labai pamėgę ežere plauti savo tankus.
Pasisėmę sveikatos, vėjo nugairintais bei pavasario saulutės nubučiuotais skruostais, dėkingi žygio vadovei Birutei už pateiktas istorines žinias apie matytas vietas, Palangos TAU kraštotyros ir turizmo fakulteto studentai sugrįžo iš savo tikrai jau paskutinės šių mokslo metų paskaitos, o gal ir ne ... gal dar pasuksime su dviračiais ir į Šventosios pusę?!