Petras Neverauskas: „Sunkios ligos prispaustas privalau nepalūžti, nes turiu dar nebaigtų darbų“

Man šiandien nelengva: sunkios ligos prispaustas, privalau nepalūžti, nes turiu dar daug nebaigtų darbų... Nežinau, ką man žada rytojus, tačiau gyvenu šia diena – esu laimingas, kad turiu puikią šeimą, anūkus ir dėl to jaučiuosi laimingas. Pragyvenau jau 78 metus, ir jie nebuvo betiksliai.
...kabinausi į gyvenimą nuo pat mažens, buvau užsispyręs, turėjau begalinę meilę gimtinei, saviesiems,
nekenčiau svetimos sovietinės ideologijos, rusiškos komunistinės santvarkos. Ne tik už tai, kad nuo
septynerių metų su kitais vaikais atplėšti nuo gimtinės gyvenome tremtyje Irkutsko srityje, dideliame
ir atšiauraus klimato kaime Goriačyje Kliuči. Su tėveliais, ūkininkais Antanu ir Magdalena Neverauskais iš Rūdaičių kaimo Kretingos apskrityje, nepilnamečiais broliais Antanuku, Henriku, Alfonsu, sesėmis Onutė, Bronislava, Magdalena, dvejus metukus teturėjusia Bernadeta 1948 metų gegužės 22-ją beveik tris savaites be kaltės ir teismo dardėjome gyvuliams pervežti skirtame vagone į pasaulio kraštą, Sibirą, kur laukė mūsų nežinomybė, pažeminimai, skausmai ir vilties praradimas.
Mūsų dešimties asmenų šeima penkerius metus pragyveno 12 kvadratinių metrų kambarėly, kuriame nuolat šmižinėjo ir cypė žiurkės, buvo daug blakių, ir mūsų kūnai buvo nusėti jų įkandimų.
BET MŪSŲ DVASIA BUVO TVIRTA...
Visur vyravo melas, neteisybė, smurtas. Tikra teisybė: lietuvių kauleliais nusėta visa Sibiro žemė... Visa laimė, kad į Lietuvą visi sugrįžome visi, nors ir ne tuo pačiu metu.
Sibire buvome niekinami, žeminami...
1959 metais patekau į sovietinę kariuomenę, mane nukreipė į automechanikų mokyklą. Po jos baigimo pasisekė tarnauti arčiau gimtinės – Kaliningrado srity, Černiachovske. Labai traukė į Lietuvą, tad dariau žygius tarnauti joje. Ir – ar patikėsite? – buvau atvežtas į Kauną, tarnavau geodeziniame dalinyje.
...pradėjome lietuviai burtis draugėn. Pastebėjau, kad po tremtinyje ir rusiškoje aplinkoje praleisti 12 gyvenimo metų sumenkino mano lietuvišką kalbą, reikėjo vėl jos mokytis.
VISĄ GYVENIMĄ REIKIA MOKYTIS...
...jau Lietuvoje ėmėmės ir kitos lietuviškos veiklos: Vytautas Sakalauskas gerai grojo akordeonu, tai jam padedant, aštuoniese užtraukėme lietuvišką dainą. Pro šalį ėjęs karininkas sukluso ir pakvietė mus uždainuoti scenoje Kauno radijo gamykloje. Buvome šiltai sutikti, visi garsiai plojo, vadovybė net apdovanojo. Taip mano gyvenime atsirado lietuviškos liaudies dainos.
...kartą sugalvojome savaip paminėti Vasario 16-tą. Buvau kareivių skyriaus vyresnysis. Dauguma taip nutarė savaip įprasminti protestą, galvas nusikirpome plikai ir nusiskutome. Mūsų vadovybė užsirūstino:
mus išskirstė į skirtingus Lietuvos rajonus. 1961 metų vasarą teko kurį laiką stovyklauti su kareiviais
antrojoje Varėnoje ir Varniuose, geodeziniame dalinyje. Tapau atsakingu už automašinų techninę būklę, buvau atkakliai agituojamas stoti į komjaunimą, bet griežtai atsisakiau...visą laiką mokiausi taisyklingai
kalbėti... lietuviškai.
LIETUVIŠKAI.
...per atostogas vykau į Žemaitiją, kur gyveno iš tremties sugrįžusios mano dvi seserys. Tėvai
dar buvo tremtyje. Sesuo Onutė jau buvo ištekėjusi, gyveno Kretingoje, kita sesuo Magdalena mokėsi
Klaipėdos amatų mokykloje. Ten sutikau pusbrolį Justiną Neverauską, su kuriuo tremtyje gyvenome
viename barake, vėliau sutikau ir savo dėdes Adolfą ir Joną Neverauską, gyvenusius
Grušlaukėje ir Kumpikuose, tetą Oną Preglauskienę, kuri gyveno Smeltės kaime.
...iš naujo susipažinau su savo kraštu. Ką ir kalbėti – sava žemė yra mieliausia, Kretingos kapinėse palaidoti mano tėveliai...
Kiek mes būsime šios žemės svečiai, nežinome nė vienas...Nežinau ir aš...
...mano likusio mano gyvenimo tikslas – jei spėsiu, išleisti knygą, visiems, ir ypač jaunajai kartai, vaizdžiai papasakoti apie tremtį ir pokarį, mūsų partizaninį karą su okupantais. Apie tai kalbėjau su mano paruoštais nuotraukų stendais keliaudamas po Žemaitijos mokyklas, tokius stendus joms dovanojau.
Tremtiniai, trisdešimt tūkstančių partizanų, paaukojusių gyvybes už nepriklausomą Lietuvą, neturi būti užmiršti...
NIEKADA.
Savo kasdieniniame gyvenime buvau ir esu „susirišęs“ su mūsų trispalve, Lietuvos himnu. Net tada, kai jie buvo draudžiami...
Gyvendamas Palangoje, su bendražygiais aktyviai dalyvauju jūros šaulių organizacijos veikloje, esu VI kuopos būrio vadas. 1993 metais, Lietuvoje lankantis šventam Tėvui, Popiežiui Jonui Pauliui II-ajam, buvau jo apsaugoje...
DIEVAS VISADA YRA SU MUMIS...
Dabar guliu ligoninėje Vilniuje, apmąstau nueitą gyvenimo kelią, net parašiau eilėraštį, kurį pateikiu jums:
Jeigu būčiau paukštis
Ir sparnus turėčiau,
Aš nulėkčiau į tą šalį,
Kur visi linksmi ir laimingi.
Skrisčiau aš į Lietuvėlę,
Kad neliktų nevilties ir skausmo,
Kad tėvynė mūsų visada klestėtų,
Visi džiaugtųsi ir būtų laimingi...