PKJC vadybininkė Indrė – meno vadybos magistrė, kuri bakalaurą gavo Škotijoje, paklajojo Olandijoje ir Kipre, bet save atrado Palangoje

Žvelgiant atgal į 2022-uosius, vienas ryškiausių Palangos pripažinimo akimirkų buvo Kultūros ministerijos premijos skyrimas Palangos kultūros ir jaunimo centrui (PKJC) – aukščiausiosios kategorijos kultūros centrų grupėje jis buvo pripažintas geriausiu šalyje. Tačiau už kiekvieno centro renginio slypi detalės – ne tik įdomios, niekam nepapasakotos ar pasidalintos siaurame kolegų rately, tačiau neretai – ir dramatiškos ar komiškos. „Palangos tiltas“ tęsia interviu seriją su PKJC vadybininkais. Mūsų ketvirtoji pašnekovė – Indrė Žvikaitė, Palangos kultūros ir jaunimo centro kultūrinės veiklos vadybininkė.

–Kiek laiko dirbate PKJC? Ar dar atsimenate savo pirmąją darbo dieną centre? Kokia ji buvo?

–Dirbu jau ketvirti metai. Apie pirmąją dieną daug nebepamenu, bet puikiai prisimenu pirmas emocijas. Buvo ir daug džiaugsmo, ir truputį baimės, daug klausimų bei didžiulis entuziazmas imtis veiklų. 

–Ar kultūros vadybininko darbas Palangoje – jūsų svajonės išsipildymas? Ką veikėte iki atėjimo į PKJC?

–Drąsiai galiu sakyti – taip. Ir savo kaip asmenybės realizavimas. Kai esi žmogus, kurį domina daug dalykų, nelengva išsigryninti pagrindinį. Kelionė link pilno savęs suvokimo ir ką noriu veikti gyvenime buvo kupina iššūkių. 2014 metais baigiau verslo bakalauro studijas Glazge, Škotijoje, ir savo gyvenimą planavau kažkur toliau nuo Lietuvos. Tuomet dar bandžiau statyti save į griežtus rėmus. Bet šalia visuomet pleveno menų vėjelis. Šokiai, muzika, koncertai, rašymas...Šalia rimtų studijų buvo įvairių kultūrų pažinimas ir bendraudama su žmonėmis iš įvairių šalių, pradėjau labiau suvokti savo tapatybę, laisviau jaustis tokia, kokia esu iš tikrųjų, o ne bandyti „vaidinti“ verslininkę. 

Po studijų dar porą metų pasiblaškiusi šen bei ten Olandijoje ir Kipre, grįžau į Lietuvą. Troškau pamatyti tą kitą Lietuvos pusę, kurioje gyvena kūrybiški ir plačiau mąstantys žmonės. Savanoriavau gyvosios istorijos festivaliuose – „Jotvos vartai“, „Mėnuo Juodaragis“, pradėjau domėtis Lietuvos kultūros lauku. 2017 metais jau atsikrausčiau į Palangą ir dirbau standartinį „ofisinį“ darbą Klaipėdoje. Ieškodama įdomesnių laisvalaikio veiklų, susipažinau su Kino klubo „8 ½“  komanda ir įsitraukiau į filmų vakarų organizavimą, kino festivalių užkulisius. Bet viduje jaučiau, kad tai dar ne ta veikla, kuriai norėčiau atiduoti visą save ir labai norėjau dirbti Palangoje. Taip žingsnis po žingsnio artėjau link kultūros vadybos, tuomet dar tiksliai nežinodama kas tai yra ir atsiradus galimybei patekau į Palangos kultūros ir jaunimo centro komandą. O tuomet, taip sakant, „atsivėrė visos čakros“. 

Nėriau į klasikinės muzikos pasaulį, koncertų organizavimą ir koordinavimą. Šios muzikos sritis man nėra svetima, nes augau inteligentiškoje šeimoje, kur menai buvo privaloma – fortepijonas, klasikiniai šokiai. Paauglystėje dar ir gitara grojau. Pianiste netapau, pamenu, kad muzikos mokytojai reikėjo daug kantrybės, kol išmokau skaityti natas, tačiau kaip vadybininkei sekasi puikiai. Šiais metais baigiau ir Meno vadybos magistro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA).

–Koks renginys ir jo organizavimas Palangoje jums labiausiai įsiminė? Kodėl?

–Man visuomet įsimintiniausias Naujųjų metų vakaro koncertas. Kiekvienais metais stengiuosi išrinkti originalią programą ir atlikėjus, tam ruošiuosi visus metus, daug diskutuojame su direktore. Koncerto programoje skamba ir pirmą kartą atliekami kūriniai arba specialiai šiam vakarui paruoštos kūrinių aranžuotės. Viskas apgalvojama iki smulkiausių detalių: nuo koncerto vedėjo iki apšvietimo. Nors per metus Kurhauze įvyksta daugybė koncertų, šis renginys būna tarsi vyšnia ant torto – solidus koncertas, kuris būna toks vienintelis ir nepakartojamas. 

–Atsiminkite, prašau, pačią nedėkingiausią situaciją, kuomet reikalai „degė“ ir teko gelbėti viską. Ir situaciją, nebūtinai iš renginio, komiškiausią, kuomet nesulaikėte kvatojimo ar ašarų?

–Dažnai renginių užkulisiuose pasitaiko komiškų ir dramatiškų situacijų. Na, pavyzdžiui: netikėtai vienas pažįstamų kolegų ansamblis, atvykęs iš kito miesto, sugalvojo prie Kurhauzo surengti koncertą, o rūbininkė netyčia visus įleido visus į Kurhauzo vidų. Manęs tuo metu nebuvo, grįžta kolegos į darbą po pietų, o po visus kabinetus muzikantai išsibarstę repetuoja, groja. Arba solistui užkulisiuose nukrito kostiumo antsiuvai ir reikėjo koncertmeisteriui, kurį laiką improvizuoti programą, kol suradome adatą ir vėl prisiuvome. 

–Palangos kultūros ir jaunimo centras - geriausias Lietuvoje. Vienu sakiniu, kokia jo sėkmės formulė?

–Kompetentinga komanda, stiprios asmenybės ir pozityvus nusiteikimas. 

–Pasijuskite akimirką PKJC direktore su dešimtkart didesniu centro biudžetu. Kokio renginio organizavimo imtumėtės? O gal centrą reformuotumėte? Kaip?

–Žinoma, labai smagu padaryti įspūdingą renginį su dideliu biudžetu, tačiau dar smagiau kai įvyksta ir mažesnis, bet tikslingas renginys, sulaukiantis didelio žmonių susidomėjimo. Kiekvieną renginį norisi padaryti kaip įmanoma geriau ir tai reikalauja nemažo biudžeto. Pavyzdžiui kovo 11-ąją galima padaryti paprastą gražų koncertą, bet galima viską praplėsti į didžiulę šventę su šiuolaikinėmis šviesų instaliacijomis, kokybišku koncertų įgarsinimu ir kita. Bendruomenė keičiasi, modernėja, taip pat ir renginių formatai, ieškoma naujų įdomesnių pateikimo būdų, ir tai atitinkamai reikalauja didesnio biudžeto. 

–Nuo ko prasideda jūsų darbo diena?

–Nuo muzikos ir šokių. Labai patinka lotynų ritmai, lankau ir šokius, jie užkrečia gera nuotaika visai dienai. 

–O kokia jūsų asmeninė svajonė? Jūs – laiminga?

–Pažvelgus dešimt metų atgal, dabartinis mano gyvenimas man atrodytų kaip svajonė – gyvenimas prie jūros, darbas kaip hobis...Kurį laiką ir jaučiausi tarsi vaikščiodama svajonėje. Pavaikščiojau ir...? Tačiau kaip sakoma – įdomiausia kelionė, o ne jo tikslas. Mano gyvenimas susideda iš daug svajonių, kurias po truputį įgyvendinu. 

–Prašau, pabaikite sakinį: „Palanga...“

–Palanga – jauki ir įkvepianti oazė.