Pokštininkas B. Dvarionas: „Einam pas mergų, kaimyne”

Baigiantis metams  buvo prisiminti du iškilūs muzikos korifėjai: kompozitoriai, vasaromis gyvenę Palangoje, kūrę, bendravę ir palikę ženklų pėdsaką muzikos istorijoje. Kalbu apie J. Bendorių ir B. Dvarioną.

Atmintis
Apie savo kaimyną B. Dvarioną ir jo šeimą esu rašiusi tada,  kada Dvarionų šeimos panteonas priglaudė  Aldonos ir Balio dukterį Aldoną Dvarionaitę. Skulptoriaus R. Midvikio suprojektuotame  paminkliniame akmenyje – šių iškilių žmonių gyvenimo kūrybinį palikimą ženklinanti atmintis. Kuo bus įprasmintas žymios pianistės, pedagogės, profesorės Aldonos Dvarionaitės amžino poilsio vieta – tada dar nežinojau. Šiandieną man į pagalbą atskubėjo, kaip ir prieš 13 metų, ilgametė Dvarionų šeimos draugė Kostancija Strikienė: „Iš to paties paminklo, su penkline žyminčioj plokštėj, tarp tėvų, pačiam vidury“, – vardijo ponia Kostancija.
Ant B. Dvariono namo sienos, (Birutės al. 6) to paties skulptoriaus R. Midvikio granitinėje steloje su iškaltu B. Dvariono bareljefu užrašyta, jog 1958-1972 m. čia gyveno ir kūrė TSRS liaudies artistas kompozitorius B. Dvarionas. Lietuvos kultūros ir vertybių registre namui suteiktas valstybės saugomo objekto statusas. Sodyba priklauso dirigentui, pianistui, pedagogui B. Dvarionui (1904-06-19 – 1972-08-23). Po B. Dvariono mirties namas priklauso jo šeimai. Šią informaciją gali sužinoti kiekvienas, sustojęs namo fasadinėje pusėje.

Kaukės
Kai Dvarionų kieme klestėjo „renesansas“, buvau dar vaikas. Šiandieną mano atmintyje pasiliko tik patys gražiausi ir tauriausi prisiminimai, kurie užsifiksavo mano atmintyje ir aš juos saugau kaip brangiausią savo vaikystės bei jaunystės prisiminimą (gyvenimas už tvoros buvo gerokai įdomesnis nei šiapus). Prabėgus virtinei metų galvoju, jog mano tėvai (tėvas – žvejys, mama – namų šeimininkė) visada tarp šių žymių žmonių gerai jautėsi. Žmonių santykiai turėjo labai gražų statusą: esi kaimynas. Kiekvienas gyvenome savo gyvenimus, netrukdydami vienas kitam, o tarpusavio santykiai buvo paprasti ir nuoširdūs. Šiandieną, žvelgdama į fasadinę Dvarionų namo pusę svarstau, kodėl taip greitai visi užmiršo kitą namo pusę. Kodėl mes bijome parodyti tikrą Balio Dvariono, legendinio Lietuvos muzikos mecenato buveinę, kurioje (lyg peiliu supjaustyta)  matosi mūsų gyvenimo realybė. Užsidėjus kaukes patogiau gyventi?

Sodas
Pamenu, vieną rudenį mūsų kiemo bernai įsisuko į Dvarionų obelis (kitame kieme –vaisiai skanesni). Matomai, neblogai obelis pakratė, kad sugebėjo dar ir medžio šaką nulaužti. Labai gerai atsimenu ponios Aldonos skundą (galėję obuoliauti į valias, bet kuo kaltas medis?). Ir kompozitorius mėgo vaikštinėti po sodą, žiūrėti į obelis (retai kokį vaisių nusiskindavo). Vėliau tame sode visiškai nuogi peteliškes vaikydamiesi lakstė Jurgio Dvariono vaikai. Šiandieną išpjautų obelų vietoje stovi „nemenkas“ namelis, aplink jį vaikšto nepažįstami žmonės, o visų kaimynų pastangos (Uogintų, Dvarionų, Gudaičių) neleisti, kad būtų suniokotas tautos paveldas nuėjo šuniui ant uodegos (ministerijose sėdi galingesni dėdės).

Lakinis rankinukas
Mano viešnagės Lietuvoje metu mano vyriausioji sesuo Laima Mikuckienė, prisiminusi Dvarionus sakė, kad šie buvę labai geri mums, vaikams. Iš sesers atsiminimų išplaukė atsitikimas, kada ji  su tėvu, genėdama rąstus Uogintų kieme,  įsikirto į koją. Mama ją įsisodino į vaikišką vežimėlį ir nuvežė į polikliniką.
„Buvo baisu. Vežimas mažas, kojos velkasi, bet viskas gerai baigėsi. Kirtį kojoj susiuvo. Sužinojusi apie nelaimę, Dvarionienė atnešė man ir padovanojo rudą lakinį rankinuką (su zuikelio sagtim), prikrautą pilną saldainių. Praėjo daugiau nei 50 metų, o, atrodo, kaip šiandien“, – braukdama ašarą kalbėjo sesuo. Pasak L. Mikuckienės, B. Dvarionas buvo didelis pokštininkas. Ji gerai atsimena, kaip pamatęs mano tėvą per tvorą šaukdavęs: „Einam pas mergų, kaimyne“.
Aplankiusi savo tėvų namų kiemą, nusijuokiau (taip juokiasi pajacai). Nei mokykloje, nei studijų metais nesimokiau A. Baranausko poemos „Anykščių šilelis“ (nepatiko, nors ir dvejetus gaudavau). Dabar teks išmokti. Buvusiame menininkų Mekos gyventojų miške dygsta dar vienas „bildingas“, ir tik viena pušelė „nuplikusi likus...” Ji – pagrindinė liudininkė.