Prie puodelio kiniškos arbatos – pokalbiai apie Kiniją

Antradienį „Palangos tilto“ redakcijoje į tradicinį kavarytį susirinkę mūsų skaitytojai mėgavosi ne kava, o tikra iš tolimosios Kinijos parvežta arbata. Prie puodelio arbatos apie šią egzotišką šalį pasakojo jau 18 metų Lietuvoje gyvenantis ir antri metai kaimyninėje Kretingoje kiniškų patiekalų restoraną turintis Tian Jianzhang ir pernai rudenį Kinijos fotomenininkų asociacijos kvietimu ten viešėjęs fotomenininkas Adas Sendrauskas, kurio dėka redakcijoje galima pasigrožėti kinų fotografų darbų paroda.

Susipažino atsitiktinai

Su T. Jianzhang A. Sendrauskas susipažino visiškai atsitiktinai: važiuodamas iš Palangos į Plungę, kur jo vadovaujama FotobienalėLT rengiasi tradicinei šiemet vyksiančiai Plungės fotobienalei, Kretingoje prie Akmenos vingio esančios degalinės pamatė skelbiant, jog čia esama kiniškų patiekalų restorano. Neseniai grįžęs iš viešnagės pernai surengtoje XV jubiliejinėje Kinijos tarptautinę fotografijos parodoje, A. Sendrauskas nusprendė pasmalsauti – kas gi čia įsikūrė, ir taip susipažino su restorano savininku. Pasidalijęs su juo įspūdžiais iš Kinijos ir parodęs savo darytas nuotraukas bei „Palangos tilte“ spausdintą reportažą, fotomenininkas taip sudomino penkerius metus tėvynėje nebuvusį T. Jianzhang, kad šis nusprendė parvykti namo ir užtruko ten net ilgiau, nei buvo planavęs.
„Jau prieš išvažiuodamas į gimtinę T. Jianzhang buvo pažadėjęs, jog „Palangos tilto“ skaitytojams papasakos apie savo šalį. Ketinome šį pokalbį surengti per rytietiškųjų Naujųjų metų sutiktuves, tačiau jis tik neseniai grįžo, tad kalbamės dabar“, – sakė A. Sendrauskas.

Kad jau buvo užsiminta apie Naujuosius metus, T. Jianzhang papasakojo, kad, skirtingai nei Europoje bei didžiojoje viso pasaulio dalyje, Rytuose naujieji metai švenčiami ne naktį iš gruodžio 31-osios į sausio 1-ąją laikrodžiui mušant vidurnaktį. Kinų naujieji metai švenčiami pirmąją Kinų kalendoriaus pirmo mėnesio dieną – antroji mėnulio jaunatis po žiemos saulėgrįžos. Šiemet Arklio metai prasidėjo sausio 30 dieną, 23 valandą 39 minutės Lietuvos laiku.

18 metų Lietuvoje

Skaitytojams paklausus, kada jis atvyko į Lietuvą ir kaip atrado Kretingą, rusų kalba kalbantis ir savo pasakojimą laikas nuo laiko lietuvišku posakiu „Jėzau Marija“ papildantis T. Jianzhang sakė, jog į Vilnių atvykęs prieš 18 metų. Iš pradžių turėjęs vizą, vėliau gavęs leidimą gyventi vyriškis dirbo restorane „Stikliai“ šefu-virėju. Vėliau teko padirbėti ir Kaune, ir Klaipėdoje. Vieno iš kinietiškų patiekalų restorano filialui atsidarius Kretingoje, jam buvo pasiūlyta čia padirbėti. Kretinga T. Jianzhang patikusi – žmonės čia malonūs, o pats miestas – nedidelis ir jaukus.

Beje, vyriškis neblogai pažįsta tiek Palangą, tiek Šventąją – pastarojoje dešimt metų vasaromis dirbdavo šefu-virėju „Vikinge“. O Palangoje norėtų pradėti savo verslą, tačiau baugina iš vienos pusės didelės nuomos kainos, iš kitos pusės – sezoniškumas. „Gali dirbti ir pelno gauti tik kelis mėnesius, o mokėti nuomą reikia visus metus“, – šypsojosi pašnekovas.

Skaitytojai klausė: jeigu T. Jianzhang patinka nedideli miesteliai, tai gal jis pats iš panašaus kilęs?

„Kiek Lietuvoje gyventojų? – perklausė pašnekovas. – Trys milijonai? Tai mano gimtajame mieste, kuris yra už pusantros valandos kelionės greituoju traukiniu nuo Pekino, 5 milijonai gyventojų. Ir jis vis auga – per penkerius metus, kiek namie nebuvau, sunkiai atpažinau miestą: kur buvo priemiestis ir plytėjo laukai, ten dabar daugiaaukščių – mažiausi jų siekia 30 aukštų – gyvenamųjų namų kvartalai. Ir pasidžiaugiau, kad ne pats automobilį vairavau: keliai ir gatvės taip pat eina estakadomis, tad net nebūčiau susigaudęs, kaip iš vieno kvartalo į kitą nuvažiuoti“.

Panašumai ir skirtumai

Pokalbio redakcijoje metu kalbėta ir apie Lietuvos bei Kinijos gamtos ir žmonių panašumus, ir skirtumus. Abu redakcijos svečiai sutarė, kad maža lietuvių tauta ir neįsivaizduojamai didelė kinų tauta turi vieną bendrą bruožą – išdidumą. Ir – tiek kinai, tiek lietuviai garsėja savo darbštumu.

„Kalbant apie išdidumą: norėjau ne tik pasivažinėti rikša, bet ir pats išbandyti, kas tai – dirbti tokį darbą ir vežimaičiu vežioti turistus. Sutariau su vienu, pasikeitėme vietomis – aš jį pavežiojau. Paskui dar fotografavomės – aš jį fotografavau, jis mane. Norėjau sumokėti, padaviau 10 joanių, o jis atsakė: „Neimsiu. Aš – išdidus. Ir ne jūs man turite mokėti, o aš jums – juk jūs mane vežiojote“.

O skirtumai? Kad ir toks: valgymo tradicijos. A. Sendrauskas pasakojo, jog vakarienė Kinijoje – tiesiog atskiras ritualas, trunkantis ir pusantros valandos, ir dar ilgiau. Visi susėda prie apvalaus stalo, kurio stalviršio centrinė dalis gali suktis ratu. Suki stalą – ir dediesi tokių patiekalų iš bendrų lėkščių, kokių pageidauji. Labai skanu ir įdomu buvę vos ne patiems gaminti patiekalus: stalo centre stovi verdančio sultinio indas, į jį kiekvienas savo nuožiūra gali įdėti ar mėsos, ar daržovių, ir, patiekalams išvirus, iš bendro indo išsigriebti.

„O lietuviai nepripažįsta valgymo iš bendro indo. Mes galime iš vieno didelio dubens ir trise pavalgyti, tačiau jeigu prie stalo sėdi trys lietuviai, kiekvienam reikia atskiros lėkštės“, – pasidalijo pastebėjimais T. Jianzhang. Ir, skaitytojų paprašytas, parodė, kaip galima keliais būdais laikyti kiniškus valgymo įnagius – pagaliukus, kad jais būtų patogu paimti maistą.

Literatūra ir filosofija, žvirbliai ir ekologija

Beskanaudami arbatą pokalbio dalyviai prisiminė ir tūkstantmečius skaičiuojančią kinų literatūros istoriją – A. Sendrauskas, pirmąkart su šios šalies literatūra susipažinęs besimokydamas anuometėje Palangos pirmojoje vidurinėje mokykloje, J. Brindzos vadovaujamo literatų būrelio užsiėmimuose perskaitė S. Gedos verstą eilėraštį, o V. Litvaitis savo ruožtu prisiminė prieš tris dešimtis metų skaitytus kūrinius apie šią šalį, – prisiminta ir filosofija bei kinų išminčių posakiai. Prisiminta ir tai, ką mes seniau žinojome apie Kiniją – kultūrinė revoliucija, išnaikinti žvirbliai, kurie neva sulesdavo pasėlius, ir po to kilęs badas, kai derlių sunaikindavo skėrių armija, šeimos politika – griežtas nurodymas šeimoms auginti tik po vieną vaiką ir būgštavimai: o kas išlaikys senelius? Kalbėta apie tą Kiniją, apie kurią sužinota prieš ir ypač po Pekine vykusios olimpiados. Ir paminėta, jog viena didžiausių šios šalies problemų – ekologija: A. Sendrauskas, pritariamai linkčiojant T. Jianzhang, vaizdžiai pasakojo, į kokį smogo debesį buvo leidžiamasi lėktuvu Pekine ir kaip per jį dienomis beveik nesimatydavo saulės. Kalbėta ir apie Kinijoje ypač vertinamą lietuvišką gintarą – jo dirbinių, beje, pirktų Palangoje dailės salone „Mostas“ T. Jianzhang vežė lauktuvių į Kiniją ir čia pat pasidžiaugta kinų tekstilės gaminiais, juolab, kad būta kuo pasidžiaugti: kinų restorano Kretingoje direktorė ponia Neringa pademonstravo tradicinį kinų moterų rūbą, kuris jai buvo parvežtas lauktuvių. Domėtasi ir tuo, iš kokių produktų gaminami patiekalai Kretingoje – atsakyta, jog didžioji jų dalis – lietuviški, tačiau receptai ypatingi, tad ypatingas ir skonis.