Restoraną Palangoje atidaręs Liutauras Čeprackas: „Palanga man yra vasaros perlas“

„Palanga yra gražiausias vasaros perlas“, – konstatuoja virtuvės šefas Liutauras Čeprackas. Su juo nepasiginčysi, savo vaikystės vasaras praleidęs Palangoje, pas senelį, Liutauras labiau nei kas kitas gali kalbėti apie šio kurorto privalumus ir trūkumus. Ir pamažu grįžtančias jo šlovės dienas. 

„Labai tikiuosi, kad mūsų kepsnių restoranas „Meat Steak House“ kada nors taps viena iš tų legendinių vietų, kuriomis Palanga visada garsėdavo“, – sako L. Čeprackas. Nuo vaikystės jis prisimena modernia forma ir stikliniais langais viliodavusį „Vasaros“ restoraną, legendinę „Palangą“ ar naktinį klubą „Birutė“. Paaugliams šios vietos būdavo uždraustos, bet nosį atostogautojai ten baisiausiai norėdavo įkišti. 

Vienas geriausių Lietuvos virtuvės šefų neabejoja savo šios vasaros idėja – atidaryti kepsnių restoraną Palangoje. „Taip jau nutiko, kad į Palangą šiais metais persikėlė daug dėmesio vertų virtuvių“, – sako Liutauras, vietą savo restoranui išrinkęs prie pat nostalgiškų prisiminimų jam keliančio Botanikos parko. 

„Tuo metu, kai atvykėliai iš kitų miestų kabodavo madingose Palangos vietose – ant akmenų ar „Šachmatinėje“, mes, visos vasaros poilsiautojai, gainiodavome kamuolį ar žaisdavome badmintoną Botanikos parke ir maudydavomės jūroje ten, kur nebūdavo žmonių. Aš visada draugavau tik su vietiniais, atvykę savaitei ar dešimčiai dienų draugai manęs nedomino“, – apie savo vaikystę prie jūros pasakoja virtuvės šefas ir priduria, kad jo mėgstamas kurortas pagaliau tampa tokiu, koks ir turėtų būti, – neginčijama vasaros sostine.

Daug apie tarpukariu garsėjusį inteligentų kurortą skaitęs Liutauras neabejoja, kad Palangos vystymą pristabdė... politika. „Ne Druskininkuose reikėjo žiemos slidinėjimo centrą ir vandens parką statyti, o Palangoje, – sako ir leidžiasi į prisiminimus apie kaštonų pavėsyje paskendusią J. Basanavičiaus gatvės romantiką. Kai kuriuos Liutauro jaunystės žygius smagu prisiminti, tačiau pasakoti apie juos garsiai, jis sako, nereikėtų. 

Kiekvieną kartą, kai atvyksta į Palangą, Liutauras praeina pro senąsias medines vilas. Jų architektūra ir kvepiantys pušynai, nostalgijos jausmą, rodos, dar labiau sustiprina, atgaivina vaikystės skonius, ragautus senelio namuose. Jis pasakoja iki šiol prisimenantis į paplūdimį atsineštus sumuštinius, kurie, kad ir kaip saugotum, visada būdavo pagardinti pajūrio smėliu. 

Maisto kultūra Palangoje Liutaurui prasideda nuo Palangos turgaus. „Kai būnu Palangoje, turgus tampa mano kasdieniu ritualu, – sako ir priduria, kad būtent nuo turgaus ir prasideda šio kurorto maisto kultūra. Palangos turguje virtuvės šefas randa bene gausiausią natūralių, ūkininkų rankomis išaugintų, o ne atvežtų maisto gėrybių pasirinkimą. Turgus – dar viena priežastis, kodėl Liutauras poilsiauja Palangoje, o ne Nidoje. „Ten šviežių daržovių su žiburiu nerasi“, – sako. 

Liutauras džiugiai stebi besikeičiantį savo vaikystės kurorto veidą. „Nuostabu, kad čia atidaryta daug naujų vietų, į kurias malonu nueiti ir skaniai pavalgyti, tik liūdna, kad J. Basanavičiaus gatvės veidas nesikeičia – ji vis dar lieka karbonadų, šaltibarščių ir cepelinų rojumi“, – apgailestauja virtuvės šefas. 

Būdamas Palangoje L. Čeprackas mėgsta gaminti rizotą. Ypač skanus jis, sako, su pirmaisiais baravykais. Jei rizoto lieka, kitą dieną ant šeimos stalo puikuojasi ypatingas itališkas patiekalas – ryžių kukuliukai arančinai. 

Laisvė Radzevičienė