R.Paulikas – apie meilę gyvenimui, kūrybai ir jūrai

Atsitiktinai atvertos menininko Romo Pauliko dirbtuvės durys netikėtai „panardino“ ir į kitokį – drobėje išjaustą – pasaulį. Tiek kūrybinės jėgos slepiantys darbai suteikė progą šalia pajusti „alsuojančią“ mūzą, o įsisukęs pokalbis suspėjo aprėpti visas aktualiausias žmonijos problemas, neaplenkiant ir džiaugsmų, juo labiau, jog palangiškis šventė pirmosios anūkės gimimą. Itin daug kūrybinės energijos savyje slepiantis dailininkas atskleidė ne vieną savo talentą, tuo tik paskatindamas galutinai patikėti, jog atsitiktinumai gyvenimą tik praturtina, o ir pats menininkas patikino, jog reikia mokėti džiaugtis tuo, ką veikiam ir matom dabar, įžvelgti kuo daugiau gėrio, nes pasaulyje skausmo ir taip netrūksta.

„Tik ir svajojau, kaip sugrįšiu prie savosios jūros, į savąjį kraštą. Atrodė, jog pabučiuosiu žemę, kurią buvau palikęs“, - apie išgyventą jausmą, sugrįžus iš Lietuvos į Vokietiją papasakojo R.Paulikas, kurio likę darbai ten iki šiol liudija jo viešnagę svečioje šalyje. Nors ne Palangoje, o Klaipėdoje buvo žengti pirmieji menininko tiek gyvenimo, tiek kūrybos žingsniai, save R.Paulikas laiko palangiškiu, visuomet jaučiančiu šalia ošiančią jūrą. Neveltui, jo paveiksluose taip pat išryškėja jos kontūrai. „Man jau nebereikia eiti prie jūros, jog ją nutapyčiau, aš jau žinau, kaip ji turi atrodyti, žinoma, neatsisakau prie jos pasivaikščioti, pasisemti energijos“, - pripažino R.Paulikas savo meilę jūrai.

Iš kur gi kyla tos genialios mintys, kerinčios šimtus meno gerbėjų, kaip gimsta šie kūriniai? R.Paulikas atsakė paprastai: „Tiesiog šauna į galvą mintis, kurios ir nebeatidėlioju, nesvarbu, jei būtų ir vėlus metas, tuomet einu į dirbtuvę ir tapau. Žinoma, kartais mintį padiktuoja matytas vaizdas ar išgirsta situacija“, - įminė mįslę savo atsakymu dailininkas, savo parodomis džiuginęs jau ne kartą ne tik lietuvius, bet ir užsieniečius, pastaruoju metu mažiau laiko skirdamas kūrybai dėl vykstančių dirbtuvėje pertvarkos darbų.

„Aš neturiu keletos širdžių, jog galėčiau save imti dalinti keliems kūrybos darbams. Nesuprantu, kaip galima darbus kepti vienus po kito, man atrodo, jog tuomet dirbama be širdies, tiesiog dėl kiekybės“, - savo požiūrį išsakė miestelėnas pats gebantis ir ne tik tapyti. Puikiai pagaudamas „mūzą už uodegos“ net ir poezijos srityje. „Pasiūlyk man temą“, - paragino palangiškis, o išgirdęs pasiūlymą nustebinti eilėmis apie giminingas sielas, nieko nelaukdamas ėmė ir deklamuoti, tiesa, patikinęs, jog antrą kartą nebeatkartotų, todėl, kaip pats teigė, ir nerašantis, juk viskas gimsta netikėtai.

Prie kavos puodelio išryškėja giliausi sielos klodai. Menininkui daug kalbėti nereikia, apie jį viską pasako jo darbai – išjausti, sukoncentruoti ties siekiamu pavaizduoti reginiu, gilia mintimi, kurią galbūt ne visi iškart įžvelgia. „Yra tekę tapyti pagal išsakytus pageidavimus. Nutapiau ir užsakovų paliepimu išsiunčiau. Nesulaukiau kritikos, galbūt supratau“, - prisiminė menininkas, nestokodamas optimizmo nei gyvenime, nei kūryboje, išreiškiantis didžiulę meilę pačiam gyvenimui, kartas nuo karto aplankantiems mažiems stebuklams. Tokiais galima pavadinti užklupusias idėjas, o ir, žinoma, neseniai gimusią anūkę. „Žmonai pasakiau, jog ji tikrai ėmusi vaikščioti pirmiausiai atbėgs pas mane“, - šypsodamasis nusikėlė į itin gražią laukiančią ateitį R.Paulikas.