„Sielos žingsniai“ autorė Vaiva Milončiūtė: „Labai daug pasaulio apkeliavau, bet gyventi pasirinkau Lietuvos pajūryje ir iki šiol tuo esu labai patenkinta“

Vaiva Milončiūtė net 13 metų Palangos miesto savivaldybės administracijoje dirbo kalbos tvarkytoja. „Man tas darbas davė neįtikėtinai daug – stiprybės, patirties, sutikau labai įdomių žmonių,“ – „Palangos tiltui“ sakė Vaiva. Tačiau kurorto laikraštis ją šnekino kita proga: ji ką tik išleido eilėraščių knygelę „Sielos žingsniai“. 

–Kaip jūs, dzūkė, atsidūrėte pajūryje?

–Atvažiavau iš savo gimtojo Lazdijų rajono į Klaipėdos universitetą studijuoti lietuvių kalbos, literatūros bei etnologijos ir čia pasilikau. Pamenu, einu pirmą kartą per Klaipėdos miestą ir stebiuos – kaip čia lengva kvėpuoti! Patiko viskas – ir jūrinis klimatas, ir žmonės, ir tuometinis kultūrinis Klaipėdos gyvenimas. Tiesa, buvau išvažiavusi metams į Vokietiją, pusmečiui į Vilnių, apskritai labai daug pasaulio apkeliavau, bet gyventi pasirinkau Lietuvos pajūryje ir iki šiol tuo esu labai patenkinta.

–Ar „Sielos žingsniai“ – jūsų pirmasis literatūrinis bandymas?

–Jei neskaičiuosime vaikystėje parašytų apsakymų, rašinėlių mokykloje, kuriuos drąsiai galėčiau pavadinti literatūriniais kūriniais, dar laiškų draugams iš penkių puslapių, tada taip, pirmasis.

–Kodėl toks pavadinimas?

–Laikui bėgant ėmiau suvokti save kaip sielą, tą amžinąją mūsų esybės dalį, einančią iš gyvenimo į gyvenimą, ir kad norint būti laimingam, visų pirma turi atsižvelgti, kaip jaučiasi ir kuo gyvena būtent ši mūsų dalis. Pradėjusi labiau gilintis į save tarsi išvydau ir žingsnius, kuriuos turiu žengti link tos amžinos laimės, išliekančios bet kokiomis sąlygomis. Juk mūsų visų tikslas būti laimingiems, ar ne tiesa? Taip ir gimė šis pavadinimas.

–Kokia jūsų siela? Jautresnė nei kitų?

–Kartais susimąstau apie tai, kad turbūt esu jautresnė negu daugelis mano gyvenime sutiktų žmonių. Mane vargina triukšmingos kompanijos, nemėgstu tuščių beprasmių pokalbių, patinka vienai vaikštinėti gamtoje. Tačiau kūryboje ši mano savybė yra pati reikalingiausia.

–Regis, dažni jūsų eilėraščių motyvai – ruduo, vakaras, naktis, vienatvė. Klystu?

–Ne, neklystate. Gilinantis į save ir bandant suvokti, ko man iš tikrųjų reikia šiame gyvenime, kad būčiau laiminga, teko patirti ir pačią tamsiausią savo naktį. Be to, minioje save suvokti man buvo neįmanoma, todėl, išėjusi iš darbo Savivaldybės administracijoje, ilgą laiką rinkausi vienatvę, ilgus vaikščiojimus gamtoj. Vienu metu net patys artimiausi draugai klausinėjo, kur gi tu dingai, bet taip, man reikėjo išbūti su savimi. Na, ir rezultatais aš esu labai patenkinta. Po to „tamsiojo“ laikotarpio, atsiskyrimo – kartais jausdavausi kaip pasėta sėkla žemėje, kurią gaubia visiška tamsa ir nežinomybė – išlindau daigeliu su pirmąja eilėraščių knyga. Šiuo metu baiginėju antrąją, o galvoje dar grumiasi daugybė kūrybinių idėjų, visos nori kuo greičiau išlįsti į šviesą ir būti pamatytos.

–Kai kuriuos eilėraščius įdomiai pavadinote: „Mano gražiausias eilėraštis“, „Pusiau juokingas eilėraštis“.  Kodėl? Ar jie yra tikrai tokie?

–Tiesą sakant, galvoti eilėraščiams pavadinimus man buvo neįdomiausia ir nepatraukliausia. Galbūt dėl to kai kurie jų gali atrodyti nei šiokie, nei tokie. Kita vertus, „Mano gražiausias eilėraštis“ išties man yra pats gražiausias. O „Pusiau juokingas eilėraštis“ iš tikrųjų yra labai rimtas, tik jį rašydama susijuokiau ties žodžiu „judošius“, tai ir pavadinau  taip. 

–Kas jūsų skaitytojas ar skaitytoja?

–Mano skaitytojai kol kas yra tik mano draugai ir artimieji – tie žmonės, kurie suvokia ir jaučia pasaulį panašiai kaip ir aš. Na, bet tikiuosi, kad sulauksiu jų ir daugiau, ir galbūt visai kitokių skaitytojų. Jau esu pakviesta pristatyti knygą keliose vietose Lietuvoje, taip pat Lenkijoje, kur ši knygelė ir išvydo šviesą.

–Anksčiau dirbote Savivaldybėje kalbos tvarkytoja. Kokia to darbo patirtis jums buvo įdomiausia? Kodėl?

–Visų pirma, tie 13 metų, praleistų Savivaldybės administracijoje dirbant kalbos tvarkytoja, man davė neįtikėtinai daug – stiprybės, patirties. Ten sutikau daug įdomių žmonių, patyriau daugybę laimingų akimirkų. Labiausiai šiame darbe man patiko stebėti augančią save ir gilintis į žmonių psichologiją. Psichologija, o kitaip sielos mokslas man visada buvo viena artimiausių sričių, po vidurinės mokyklos baigimo netgi norėjau studijoms rinktis būtent ją. Tačiau pasirinkau lietuvių kalbą, o psichologiją studijavau „neakivaizdžiai“ – gilindamasi į save ir stebėdama žmonių elgseną. Didžiulis administracijos kolektyvas buvo labai tinkama tam vieta.

– O dabar kaip duonai užsidirbate?

–Kol kas materialiai man padeda artimiausi žmonės, bet jau atsiranda knygos pirkėjų, tai darosi smagiau. Be to, mano visa esybė veržiasi kurti, tai aš manau, tikiuosi ir linkiu sau ateityje ne tik gyventi kūryba, bet ir išgyventi iš jos.

–Jums skaudu, kad jaunimui knyga – atgyvena? Kad jaunoji karta blogai moka lietuvių kalbą?

–Skaudinimasis čia nepadės. Jeigu norime, kad lietuvių kalba išliktų ir gyvuotų, turime „atsiraitoję rankoves“ imtis darbo. Tarkim, man pačiai lietuvių kalbos saugojimas, turtinimas ir buvo viena pagrindinių priežasčių, dėl kurios pradėjau rašyti. Ir kai viena mano draugė pasidžiaugė, kad iki šiol ne itin domėjęsis poezija jos sutuoktinis skaito socialiniame tinkle mano eilėraščius ir netgi panoro įsigyti knygelę, man tai buvo didžiausias džiaugsmas ir veiklos įprasminimas. Skaitys ir jaunimas, jei pavyks parašyti ką nors įdomaus. 

Jei jauni žmonės atras, kas jiems aktualu, įdomu, naudinga, jie tikrai nebėgs nuo skaitymo. Kita vertus, ar kiekvienoje šeimoje skaito patys tėvai, ar jie stengiasi turtinti savo žodyną, taisyklingai rašyti, ar vaikui rodomas tinkamas pavyzdys? Juk viskas prasideda šeimoje, tad už savo vaikų kalbinį auklėjimą visų pirma esame atsakingi mes, jų tėvai.

–Ar bus jūsų knygelės pristatymas? O kur ją galima įsigyti?

–Taip, jau planuoju rengti knygelės pristatymus. Vienas jų vyks ir Palangoje, viešojoje bibliotekoje. Norintys ją įsigyti jau dabar gali kreiptis į mane telefonu 8 605 73 493 arba parašyti man el. paštu adresu vaiva.milonciute@gmail.com. 

Su nekantrumu laukiu naujų mano kūrybos skaitytojų.

„Palangos tiltas“ skelbia Vaivos eilėraštį „Rugsėjis ir ji“

Rugsėjis, pakelėj sustojęs

Iš gelsvo lauko rugių varpas rinko

O jinai ėjo, ėjo ir šypsojos

Padange plaukė debesų laivai

Jos žingsnis buvo lengvas tarsi rojus

Gracingai vėjy draikėsi plaukai...

Rugsėjis buvo saulėtas ir šiltas 

Pakrantėje būriavosi zylių pulkai

O jinai ėjo, ėjo ir šypsojos

Atspėt jos norų negalėjo nieks

Ir suskaičiuot ant pirštų jos svajonių

Kas jos lengvas mintis pasieks?...

Rugsėjis buvo derliumi turtingas

Ir toks gražus, kaip saulė po nakties

O jinai ėjo, ėjo ir šypsojos

Ko, gal paklaust norėtum jos?

Ir prisiliest atsargiai prie svajonių

Kurios tavas mintis nušvies?...