Socialinių darbuotojų kasdienybė – nelengva, bet Angelo sparnų jos nenusimeta

Palangos socialinių paslaugų centro darbuotojos pripažįsta: metų pabaiga – joms pats darbymetis, norisi pradžiuginti jų globojamas šeimas šventiniu laikotarpiu. O ar dažnai pastebimi socialinių darbuotojų atliekami geri darbai – kitas klausimas. „Dažniausiai socialinio darbuotojo statusas būna sumenkinamas ir neretai jie net įgauna blogiečio vardą, nors mes visada siekiame tik geriausio mūsų globoje atsidūrusioms šeimoms. Ir kiekvienąkart, kai tik pasiseka žengti bent vieną svarbų žingsnį, mes labai džiaugiamės“, – pripažino direktorė Daiva Dekontaitė. Apie tai, kas dažnai lieka „už kadro“, laukiant visus gėriui nuteikiančioms šventėms, ir kalbėjomės su socialinėmis darbuotojomis.

Sulaukia įvairios reakcijos
Ne paslaptis, jog tie, kurie atlieka gerus darbus, dažnai lieka nepastebėti, nes jie tiesiog juos daro tyliai, garsiai apie tai neskelbdami. O kartais derėtų. Juk tik dėl tokių žmonių bendruomenės atranda ryšį, pasėjamas gėrio grūdas, kuris kerodamas atranda kelią ne į vieną širdį. Taip ir su socialinėmis darbuotojomis, kurios atlieka sunkų, bet itin svarbų visai bendruomenei darbą.
„Žinojome, kokį darbą renkamės, todėl stengiamės padėti, nors neretai sulaukiame priešpriešos ir netgi necenzūrinių žodžių. O ką, susirenkame visos krūvon, aptariame, net ir ašarą neretai nubraukiame, pasikalbame ir toliau dirbame. Mums kiekvienas žingsnis į priekį, gelbstint socialinės rizikos šeimoms, labai svarbus ir teikia didžiulį džiaugsmą“, – pripažino socialinės darbuotojos.
Moterys neslėpė, jog negana to, kad negauna ko nusipelno, dirbdamos išties sunkų darbą, bet dar ir dažnai visuomenės akyse tampa blogietėmis. O tokiomis paverčia pačios šeimos, kurioms reikalinga pagalba, nesuprantančios, jog apskritai joms reikia pagalbos, tikina, kad viskas jiems yra gerai, neturi jokių bėdų. Nors pažvelgus į jų vystomą gyvenimo būdą, to pasakyti niekas negali.
„Pirmą kartą atėjus į šeimą, žinoma, sulaukiame įvairios reakcijos, įprastai neigiamos, nes žmonės nesupranta, kad jie turi kokių bėdų, tačiau vėliau jie priima mūsų teikiamą pagalbą, suvokia, kad jiems visgi ji reikalinga“, – pasakojo pašnekovės.
Socialinių paslaugų centro direktorė pripažino, kad socialines darbuotojas itin nudžiugina bet koks progresas. Pavyzdžiui, jeigu žmogus supranta, kad jam šiuo metu bėda ir pasiskambina savo socialinei darbuotojai, tai reiškia, jog darbuotoja įgavo pasitikėjimą. Pasitikėjimas būna sunkiai įgyjamas, bet jeigu jis įgyjamas, vadinasi, viskas tik gerės, žmogui bus daug lengviau ištiesiti pagalbos ranką.
„Mes nei vienam nelinkime blogo, mes siekiame padėti, esame tarsi Angelai sargai, mus taip kiti ir vadina“, – šypsojosi socialinės darbuotojos.

Nepalieka abejingų
Itin skaudu moterims būna matant vaikų ašaras, visada labiausiai širdį slegia, kai kelios institucijos, kurios atsakingos už socialinės rizikos šeimų saugumą, nusprendžia, kad vaikui šeimoje nesaugu ir tenka jį laikinai apgyvendinti globos įstaigoje.
„Mes pačios esame mamos, širdis plyšta, matant, kaip vaikas verkia. Bet kai matome, kad vaikui nesaugu, kad gali pasikartoti baisios istorijos, nuvilnijusios per visą Lietuvą, mes privalome reaguoti. Juk kiekvienas padėtų žmogui, atsidūrusiam ant tilto atbrailos ir ketinančiam nuo jo nušokti, taip gelbstim ir mes. Vaikui visada geriausia būti su tėvais, bet jeigu jam gresia pavojus, mes negalime laukti, kol nutiks blogiausia. Tokių atvejų, laimei, yra labai retai. Tėvams suteikiama galimybė vaikus susigrąžinti, mes visada tik skatiname ir siekiame padėti, kad taip ir įvyktų“, – tikino socialinės darbuotojos.
Dažnai tokių šeimų pyktis nugali – pykdamos mamos nebenori priimti jokios pagalbos.
Socialinėms darbuotojoms įvairiais atvejais tenka būti ir geromis psichologėmis. „Vienoks darbas būna su negalią turinčiais mūsų lankytojais, kitoks – su šeimomis. Rankų nenuleidžiame niekada. Jeigu pokalbis su mūsų globojamais žmonėmis atneša rezultatų, mums visoms tai suteikia džiaugsmo. Vadinasi, dirbame neveltui, mums tai geriausias atlygis. Tuomet visos ir džiaugiamės“, – pasidalino savo kasdienio jų darbo keliomis detalėmis direktorė D. Dekontaitė.

Savanorystė praturtina
Išties, prieškalėdinis laikotarpis Palangos socialinių paslaugų centro darbuotojoms – kupinas veiklos. Kasmet gruodžio pradžioje jos organizuoja šventinį renginį, kuris suburia Palangos bendruomenę draugėn, planuoja, kuo pradžiuginti jų globojamus palangiškius, ruošia dovanas. Veiklos apstu ištisus metus, kadangi pas juos nuolat lankosi jų globojami žmonės ir ne tik.
„Mes organizuojam įvairius užsiėmimus, pavyzdžiui, vyko visažo pamokos, drauge mėgaujamės savo keptais kepiniais, dekoruojam puodelius, – daug veiklos vykdom. Visiems būna smagu susirinkti ir ką nors nuveikti. Džiaugiamės sulaukdami ir savanorių pagalbos. Savanorystė itin praturtina žmones, ir net tuos, į kuriuos mažai kas dėjo vilčių. Turime tokių pavyzdžių, kai jaunas vaikinas, turėjęs problemų, pas mus taip nuoširdžiai padėjo mūsų globotiniams, jog kiti net stebėjosi, kaip taip gali būti“, – geraisiais pavyzdžiais dalinosi pašnekovės.
Jos išties džiaugėsi sulaukiančios pagalbos ir iš palangiškių. Neabejingi žmonės padeda viskuo, kuo gali. Maloni žinia buvo, kad Palangos viešbučių ir restoranų asociacija vaikams padovanojo ekskursiją į delfinariumą. Tik bendromis jėgomis galima nuveikti didžius darbus.
Tiesa, tai, kad socialinės darbuotojos yra atlapaširdės, norinčios pagelbėti visiems aplinkiniams, įrodo ir tai, jog jos pačios asmeniškaipadeda ir senyvo amžiaus žmonėms. Nebekyla abejonių, jog socialinio darbuotojo darbas skirtas tik tam pašauktiems žmonėms. Juk net ir po atstūmimo jos nepalieka bėdos ištikto žmogaus, nenusimeta savo Angelo sargo sparnų. O atstūmimų patiria tikrai skaudžių. „Mes taip nebereaguojame, žinome, koks mūsų darbas. Sugelia, bet keliesi ir dirbi toliau. Visas emocijas nuolat nešiotis savyje negalime, tad kalbamės tarpusavyje, dalinamės ir skaudžiomis, ir smagiomis darbo akimirkomis. Pastarąsias itin vertiname“, – tikino socialinės darbuotojos.