Spurgyčių pardavėjus studentus sujungė bendras pomėgis skaityti

Du jaunus, mokslų „pakrimsti“ jau spėjusius žmones Palangoje po viena iškaba šią vasarą sujungė spurgytės. Jomis, kaip ir ankstesniais metais, prekiaujama ne tik kioske J. Basanavičiaus gatvės pradžioje, bet ir prie „Maxima“ parduotuvės, prie centrinės miesto aikštės. Dažno spurgyčių mėgėjo dėmesį patraukė tai, kad studentiškai atrodantys spurgyčių pardavėjai, kol neatsirasdavo pirkėjų, iš rankų visą vasarą neišleido knygų. Skaitė vyrukas ir mergina ne meilės romanus, o – pastebėjau! – dažniausiai nugeltusiais puslapiais senas knygas. Kas tie, matyt, labiausiai apsiskaitę pardavėjai šią vasarą Palangoje?

Darbo vietoje „kremta“ knygas

Žurnalistikos mokslus „krimtusi“ šiaulietė Deimantė Janutytė bei jos kolega, kretingiškis Jovaras Dirmeitis, nuo rugsėjo pradėsiantis antro kurso politologijos mokslus susipažino spurgyčių kioskelyje ir jie iškart surado bendrą pomėgį – skaityti, kol nėra prie kiosko į spurgytes vėpsančių ir besilaižančių pirkėjų.

 Pašnekovai patikino, jog darbo vietoje knygas skaito tik tuomet, kai tikrai nėra ką veikti.

 „Esant puikiam orui, visi sliūkina į pliažą, tuomet ir skaitome knygas. Arba tada, kai lyja. Žinoma, darbas rūpi pirmiausia“, - teigė  D. Janutytė.

Ji daugelį „glamūrinių“ žurnalų vadina „vėjais“ ir mieliau skaito „National Geographic”.

Daugiau malonių nei piktų veidų

Abu pardavėjai tikina per vasarą sutikę labai daug įvairių klientų. Tokių, kuriuos galima dėti ant žaizdos ir tokių „pikčiurnų“, nuo kurių norėtųsi bėgti į Nemirsetos paplūdimį.

„Geriausios psichologijos studijos buvo ne universitete, o pardavinėjant spurgytes“, - juokauja abu pašnekovai.

Deimantė ir Jovaras pasakojo, kad, atsidarius kioskeliui vasaros pradžioje, klientų pradžioje nebuvo itin daug, bet, „įsibėgėjant“ vasarai ir sklindant garsui apie burnoje tirpstančias spurgytes, atsirasdavo ir eilės.

Dėl ko dažniausiai reikšdavo pretenzijas pikčiurnos?

„Kai kurie kartais niurnėdavo, kad spurgos jau atšalusios, nors, tiesą pasakius, jos būdavo ką tik išvirtos. Ne vienas tuomet reikalaudavo jas virti jiems stebint“, - pasakojo Deimantė.

Bet mergina prisipažino, kad, net ir girdėdama nepagrįstus priekaištus, šypsodavosi iki ausų.

„Tekdavo prisiminti, kad pirkėjas visada yra teisus“, - pritarė jai Jovaras.

Ar vertas rekomendacijos?

Dažnas sezoninis darbuotojas, sezonui pasibaigus, spjaudamas taria: „Į tokį darbą tikrai niekada negrįšiu“.

D. Janutytė ir J. Dirmeitis nespjauna į darbą, kuris nėra niekaip susijęs su jų studijomis.

„Tikrai rekomenduočiau šį darbą savo draugams“, - tvirtino Jovaras. „Darbe galima sutikti pačių įvairiausių žmonių, su jais pabendrauti. Darbas taip pat nesunkus fiziškai, grafikas – lankstus, laisvu laiku gali ir knygą paskaitinėti ar pažiopsoti į praeivių veidus“, - vaikinas vardijo darbo privalumus.

D. Janutytė prisipažino, kad anksčiau yra svarsčiusi dirbti padavėja, tačiau pamąsčiusi atsisakė tokio ketinimo.

„Padavėja nedirbu dėl to, nes žinau, jog daug kur darbdaviai sumažina arba išvis nemoka atlyginimų, o šiame darbe darbdaviai yra labai sąžiningi“, - sakė mergina.

Paklausta, kodėl, pavyzdžiui, nepasirinko anketų pildytojos darbo, mergina sakė, kad anketų pildytojai turi „lįsti“ žmonėms į akis.

„Prie kioskelio žmonės patys ateina, jie jau žino, ko nori. Nereikia  rėkauti: „Karštos spurgytės!“ Gal pradžioje tai ir būtų smagu, bet tikrai negalėčiau tai daryti visą dieną“, - šypsojosi mergina.

Ar lyčių lygybės paisoma, kai reikia spręsti, kam virti spurgas, o kam jas paduoti pirkėjams?

„Ne!” – sutartinai krato galvas jauni žmonės.

„Aš, ko gero, pradžioje net „lipdavau“ Jovarui ant galvos – garsiau jam žodį pasakydavau. Bet jis tik linksi galva, toks geras ir paklusnus. Baigiantis sezonui ir galvojant apie tolimesnes studijas, net liūdna pasidaro, kad teks skirtis. Buvo šauni spurgyčių vasara!“ – atsidūsta mergina.

O kiek knygų dirbdami perskaitė Deimantė ir Jovaras?

„Ne vieną ir ne dvi“, - abu juokiasi.