Stebėtojo akimis

Ir, tiesą sakant, verčia. Visada sakiau, kad niekada taip negyvensiu, bet gyvenu – kaip ir daugybė aplinkinių. Skubam gyventi, skubam svajoti, ieškoti, surasti. Visuomenės spaudimas: ar ištekėjai, ar butą, namą jau turi? Ir nuolatinis saistymas su kažkieno ir kažkaip nubrėžtais rėmais. „Atrodai kaip šešiolikos“, - išgirstu nuolat. O kodėl aš turėčiau atrodyti kaip 50-ties? Kas nubrėžė rėmus, kad sulaukus vidurinio skaičiuko link trisdešimtmečio negalėčiau pintis kasų? Kur parašyta, kad vadovautis lyg peiliu nurėžtomis taisyklėmis yra būtina? Šitame skubėjime gyventi ir nuomonių ringe nesijaučiu laisva. Ne taip atrodau, namo nepasistačiau, ne tokią muziką klausau ir apskritai... nesielgiu taip, kaip „kažkam“ atrodo būtina. Štai tada, pasipiktinusi viskuo, nuspaudžiu stabdžių pedalą sausakimšame skubančių žmonių greitkelyje ir pradedu stebėti. Stebėti kitaip. Ir nustembu, kiek daug galima pamatyti tiesiog tyloje.

Praėjusią savaitę tyrinėjau gestų kalba bendraujančius žmones. Šie kuo puikiausiai susikalba tik rankomis, vos krutindami pirštus. Ir, esu įsitikinusi, puikiai išreiškia emocijas. Turėdami kalbos ir klausos dovanas, ne kiekvienas sugeba bendrauti – mokėti ir pasakyti, ir išgirsti. O jie moka. Dar ir kaip.

Šį savaitgalį važiavau traukiniu – trys valandos visai mielo pasivažinėjimo. Įsijautus skaičiau knygą ir staiga pakėlusi akis netekau žado – klausa atgijo ir išgirdau milijonus garsų. Atskirų garsų: kažkas krebždena laikraštį, kažkas šnibždasi, kažkas juokiasi, kažkas kasosi galvą, kažkas nervingai trepsi, už lango ūžauja vėjas, į stiklą barbena smulkūs lietaus garsai. Kai imi girdėti kiekvieną garsą, pasaulis atrodo toks spalvingas, toks pilnas, toks stebuklingas! O viso šito dažniausiai mes net nepajuntame. Negirdime, kaip girgžda durys, pasitikdamos mus grįžtančius namo – galbūt tai vienas tų maloniai nuteikiančių garsų, reiškiantis, kad juos turiu, jie šilti ir jaukūs? Negirdime pirmųjų pavasarį nešančių paukščių garsų, negirdime jūros ošimo (ją turiu šalia, na ir kas?). Negirdime klegančių vaikų, už sienos grojančios muzikos. Nejučia priprantame, prie visumos, nesuprasdami kiek daug dalių ją sudaro. O džiaugtis yra kuo. Ką atrasi iš naujo – taip pat. Prieš pusmetį mačiau filmą apie absoliučią klausą turintį vaiką. Jis kiekvieną garsą „pagaudavo“ kaip muzikos akordą, jo ausis atskirdavo žemiausius ir aukščiausius aplink mus esančius garsus ir galiausiai jie jam tapdavo muzika. Pavydėjau šiam vaikui – tai dovana. Dovana mokėti paimti tai, ką tau gyvenimas duoda pats, net neprašomas. Juk bent tiek neuždraudė ir neapkarpė „krizės žirklėmis“ mūsų valdžia – gebėjimo stebėti ir džiaugtis tuo, ką randi. Savaip. Sau. Bet džiaugtis.

Lygiai taip pat stebiu ir žmones. Jų judesius, mimiką, gestus. Tai nepaprastai daug dalykų pasakantys ženklai. Pagal komunikacijos teoriją, verbalinė komunikacija (žodžiai ir jų prasmės) sudaro tik 7 procentus viso turinio (to, ką pasakome pašnekovui). Tik 7 procentai! Likusią dalį sudaro tai, ką ir vėl, pasikartosiu, užmirštame pamatyti ar tiesiog nebemokame matyti: 38 procentai – balso tembras, intonacija, kalbėjimo greitis, garsumas ir 55 procentai – kūno kalba, kitaip sakant, veido išraiška, akių kontaktas, judesiai, laikysena.

Tai ar tikrai mes pažįstame save, savo draugus, aplinkinius? Ar suprantame tai, ką matome, girdime? Manau, kad ne. Atbukti ir nebepastebėti smulkmenų, manau, to visuotinio skubėjimo rezultatas. Sutelkti dėmesį į vieną dalyką mums tapo prabanga. Iki šiol akyse stovi vaizdas iš vienos reklamos: rodoma tipiška mama, žmona. Viena ranka laikydama kūdikį, ji užkaičia puodą, sudeda produktas, mikliai atsiliepia telefonu ir žingsniuoja į kambarį prie lyginimo lentos. Išlyginusi suknelę valo langus, retsykiais nubėgdama pamaišyti puoduose verdančių produktų. Ir dar daugiau. Panašiai dabar gyvena daugelis – jei galėtume, parą pratęstume dar 24 valandomis, atsisakytume laiko sau, mėgiamos veiklos (retas jos turi ir dabar), ir bėgtume, bėgtume... Deja, aš ne su bėgančiais. O jūs?