Stintos šokis, arba palangietiškas stintapūkis

Jos didenybė stinta šiomis dienomis karaliauja Palangoje. Sidabro spalvos, agurkais kvepianti ši pakeleivė vilioja į savo glėbį tūkstančius kiekvieną žiemą. Kas ši karalienė? Gal ji daugiau nei žuvis?

Truputį istorijos

Paieškojus žinių apie ją, galime sužinoti, jog stintinės (Osmeridae) – žuvų šeima, priklausanti stintžuvių būriui. Nedidelės jūrinės arba ežerinės stintos paplitusios Šiaurės pusrutulyje. Dauguma jų – giliavandenės ir praeivės žuvys. Stintų šeimoje – šešios gentys, yra 16 jos rūšių.
Didstintė – praeivė, gyvena Baltijos jūroje ties Lietuvos krantais, neršti plaukia į Kuršių marias ir Nemuno žemupį.

Stinta pūki – poledinės stintų žvejybos būdas Kuršių nerijoje, kai žuvys viliojamos į tinklus po ledu daužant lentą ir dainuojant „stinta–pūki“. Dabar tai tradicinė žiemos šventė Kuršių nerijoje, skirta paminėti šį paveldą.

„Palangos stinta“ – žvejiškas festivalis, šiemet surengtas jau 23 kartą. Minios žmonių, atvykusių į kurortą, dalyvauja tautodailės ir kulinarinio paveldo mugėje bei įvairiuose šiai šventei skirtuose renginiuose. Naujausiais duomenimis, šių metų „Palangos stintos“ festivalyje buvo suvartota 50 tonų stintų. Pirmą kartą istorijoje stintos greituoju būdu buvo kepamos ir oro balionų kaitrioje ugnyje.

Mano stinta

Esu žvejo dukra ir žvejų giminės palikuonė. Mano seneliai ir tėvai buvo žvejai. Mažame pajūrio miestelyje stinta žiemos metu buvo ne tik maistas ant palangiškių stalo. Stintos, kurias tinklais iš jūros traukdavo žvejai, visų pirma buvo jų pragyvenimo šaltinis.

Atmenu, tėvas anksti ryte parnešdavo sušalusius tinklus, kuriuose tarp ledų sukdavosi šios blizgančios žuvys – pilną, stintomis kvepiantį tinklą. Jis pakabindavo jį ant specialiai tam skirto kablio palubėje, po tinklu padėdavo didžiulę skardinę vonią. Virtuvėje kūrenosi krosnis, tinklas buvo „kloroutas“ (žemaitiškai – ištraukiamos žuvys), o ledai, besisukdami tinkle, greitai ištirpdavo, palikę tik prisiminimą apie jų buvusį grožį.

Mūsų ir senelių namas buvo šalia pajūrio, todėl palangiškiai visada žinojo, jog čia gyvena žvejai, ir gana dažnai žmonės ateidavo nusipirkti žuvies. Tas kiemas būdavo tarsi barometras: jei audra – žuvies nebus, jei giedra – galima jos ieškoti pas žvejus. Taip būdavo ištisus metus.

Mano tėvas dirbo vairininku ant nedidelio laivo – dorės. Jis išplaukdavo iš Šventosios uosto. Žvejų artelė priklausė Šventosios žvejų kooperatyvui. Dalį laimikio reikėdavo atiduoti artelei, o kitą dalį žvejai parsiveždavo į namus.

Mano vaikystės metais žiemos būdavo tokios baltos ir šaltos, jog einant į mokyklą sniego taku tavęs nesimatydavo. Jūra užšaldavo, žvejai stintas žvejojo ir nuo jūros tilto. Kiek pamenu, stintų sugaudavo daug. O kartais jų būdavo tiek daug, jog Palangos miesto gyventojai būdavo jų ir „persivalgę“.

Kaip nekeista, ir sovietiniais metais rinkos dėsniai egzistavo ne mažiau nei dabar. Kai palangiškiams stintos atsibosdavo, tada žvejai – „komersantai“ – jas veždavo į aplinkinius miestus bei miestelius.

Teko ir mano šeimai tai patirti. Pamenu, tėvai stintas sudėdavo į tokius rudus lagaminus ir keliaudavo į Kretingą. Įsivaizduokit – vos nuo žemės atkeliamas lagaminas pūpso karštame autobuse. Stintų kvapo neįmanoma paslėpti. Kaipmat žuvis išduodavo „verslininko biznio“ sumanytą planą.

Jei atvirai, man, mažiausiai šeimoje, pardavėja dirbti teko nedaug. Daugiau tai atlikdavo mano seserys. Apsistoję pas pažįstamus žmones su stintų lagaminais, atskirai įsidėję po kapą ar dvi (kapa – 60 žuvelių), keliaudavome pas žmones, siūlydami jų nusipirkti. Jei atmintis nemeluoja, kapa stintų kainavo apie tris rublius.

Man stinta skaniausia būdavo tik ką iškepta su karštomis bulvėmis arba marinuota su juoda duona. Piene virta žuvis man nelabai patikdavo, nors tėvai ją dažnai gamindavo.

Smėlio juostoje – stintos šokis

Rašant atmintyje iškilo kino juosta, kuri sukėlė man dvilypius prisiminimus. Tai – vaidybinis A. Puipos filmas „Moteris ir keturi jos vyrai“, matytas man daugiau nei prieš tris dešimtmečius. Šioje legendinėje, jau klasika tapusioje kino juostoje filmavosi nuostabūs Lietuvos aktoriai (J. Onaitytė, A. Šurna, V. Petkevičius, S. Balandis ir kt.) ir mano du sūnėnai – Kęstutis ir Aleksandras. Ši kino juosta – tai lyg sustojęs laikas, nes ji man leidžia pamatyti juos mažus ir nuliūsti, nes vieno iš jų (Kęstučio) jau nebėra. Pasiliko jo šokis „stinta–pūkis“ Nidos kopose...

Pirmą kartą žiūrėdama šią kino juostą nelabai supratau, kam tas šokis smėlyje yra šokamas. Anot kino ir teatro kritikės J. Visockaitės, A. Puipos kinas „Moteris ir keturi jos vyrai“ (1983 m.) atrodo iš tiesų prasiveržęs į dingusių Rytprūsių pakrantes. Čionai vienų namų vidų užlieja vanduo ir jau pirmoje meilės scenoje herojus nuo grindų sugraibo gyvą žuvį, paskui valtimi praplaukia pro pat palangę... Gražu – ir be jokių juokų!.. Atrodo, kad tas šlubčiojantis šokis „stinta–pūkis“ pagal medinės kultuvės garsus egzistavo, tiesiog negalėjo neegzistuoti, nors jis juk nurašytas nuo dangaus – meniškai sukurtas.

Nežinau, ar šis neringiškių paveldas yra tik režisieriaus ir operatoriaus gražus sumanymas, įprasminant ir paliekant „stinta–pūki“ ateities kartoms. Juk meilė, aistra, rūpestis moterimi gali simbolizuoti virsmą, kuris yra beribis gėriui, draugystei, gyvenimui. Tokią žinutę man norėtųsi visada jausti ir „Palangos stintoje“.

Todėl tądien, atsidūrusi besišypsančių ir laimingų žmonių minioje, pajutau, jog norėčiau kartu su visais sušokti tokį šokį ir „Palangos stintoje“ bei padėkoti savo protėviams. Juk pirmieji Palangos gyventojai ir buvo žvejų šeimos.

Tad praplauk, gražuole, pro mus ir kitąmet. Mes dar ne kartą sušoksime su tavimi savą, palangietišką stinta–pūki.

Irena Valužė