ŽIRGO METAI
Per žemę rieda laiko ratai,
Galingo žirgo traukiami.
Ir vėl atėję Nauji Metai
Nauja sužimba viltimi.
Skardus žvengimas raudonkarčio
Aidais kartojas pagiry.
Iš po kanopų pusnys verčias
Ir stūgauja nuožmus šiaurys.
O žirgas neša laiko skrydį
Žiemužės apklotu šviesiu
Be tiltų, be kelių... Tik brydė
Paliks po kupolu dausų.
Žalčiukais nuvingiuos upeliai,
Sugėrę saulės glamones.
Į ateitį šuoliuos žirgelis
Per kalnus, per upes sraunias.
Išeis pavasarį sėjėjai
Į lauką, kvepiantį žiedais,
Paženklinti darbais ir vėjais;
Į purią dirvą birs grūdai.
Virš sodų nuometo pakilęs,
Eiklus Pegasas ant sparnų
Suplėšys paslaptingą tylą,
Palikęs nerimą dainų.
Kvepės vėl pievos šieno kaugėm
Ir žemuogėm kalvų šlaitai,
O žirgas lėks. Juk jo dar laukia
Darbų ir užmojų šimtai.
Po liepžiedžių skliautais geltonos
Javų kaskados subanguos,
Kvepės medum ir šviežia duona
Ir šypsenom visuos languos.
Palaimintas rudens laukimas
Su klegesiu vaikų linksmų...
Tik nežinosi, kur likimas
Nublokš vėl iš gimtų namų.
O žirgui lieptą virš bedugnės
Paklos šarmotas lapkritys.
Ir Vėlinių švieselių ugnys
Po atminties lankas braidys.
Vėl atsidus pavargus žemė
Po rūpesčių, darbų sunkių,
Įlindusi balton liemenėn,
Užmigs giliu žiemos miegu.
O žirgas bėgs į virsmą metų,
Įmins pėdas paskutines
Ir perduos laiko estafetę
Kitiems į Amžinybę nešt.
Albinas Antanas Kazlauskas
Komentarai 0
Parašykite komentarą
Komentarų kol kas nėra.