Su Senjorų diena ir Tarptautine Mokytojų diena Palangos literatų klubo „Takai per kopas“ kūrėjai sveikina posmais

Artėjantis spalio mėnuo atneš ne tik auksiniais lapais nuklotus kilimus, bet ir įsimintinas šventes: tai Senjorų diena ir Tarptautinė Mokytojų diena. Kiekvieno žmogaus gyvenime mokytojai palieka gražiausius prisiminimus, dėkingumą už suteiktas mokslo žinias ir  parodytą teisingą kelią į gyvenimą. 

Mieli buvę ir esami mokytojai, būkite laimingi, nešdami mokslo šviesą į mokinių širdis! Tegul mūsų literatų eilės būna tik menka dalelė tos pagarbos ir dėkingumo, kurio jūs nusipelnėte savo reikalingu, daug pasiaukojimo ir kantrybės reikalaujančiu darbu! Ačiū Jums už tai!
                   

               Palangos literatų klubo „Takai per kopas“ kūrėjai

....................................

                    ritasi laiko tėkmė

                    stovi palinkusi liepa

                    lydi jaunystę sėkmė

                    ritasi laiko tėkmė

                    širdį aplanko meilė

                    raukšlės veidą vagoja

                    ritasi laiko tėkmė

                    stovi palinkusi liepa

                           Eglė Baranauskaitė

          .....................................................

                           ŽAVESYS

            Neišblėso su rytmečio vėju
            Man žara ilgesingos minties.
            Ji sugundė, aš ja patikėjau –
            Gėriau žvilgsnius beribės rimties.

            Ir jaučiu kaip įsmigo tos dienos,
            Išsiliejo many nežabotais kerais!
            Kaip žaismingai jos driekėsi vienos
            Lig rudens savo šypsniais tyliais.

            Nepralenkiama laiko galybe,
            Apžavėjai tu sielą slapčia.
            Te atleidžia visa man esybe
            Už silpnumą dangus nejučia.

 

            Taip norėčiau tavęs aš išmelsti –
            Dar šiek tiek prarajoj pasilikt!
            Užsimerkus gelmėn jos nužengti
            Lyg svajingoj palaimoj numirt.

                                      Mantas Bublys

                        ...................................................................

                                     ***

                            Iš šlapio dangaus –

                            į lietum kalbančią žemę

                            skamba pranašų žingsnių aidas

                            ir sulijusios mintys gagena –

                            jos lyg žąsys debesis aižo... 

                            Pasipuošęs karoliais lašų

                            gieda giesmę voratinklių šilkas – 

                            jis be muzikos ir be natų,

                            ji rudens suknele apsivilkus... 

                            Pakeiksnojam, paglostom ir juokiamės – 

                            toks gyvenimas, kartais ir verkiam...

                            Tad pamokslų  nesekim iš nuojautos,

                            įsipilkime džiaugsmo ir gerkime –

                            už draugus ir už giminę savo,

                            už kaimyną ir artimą širdžiai –

                            tegu mintys lyg žąsys gagena –

                            jos iš šlapio dangaus

                            į lietum kalbančią žemę... 

                                      Adelė Daukantaitė

                          .........................................................

                        RUDUO
                     Krenta lapai,
                     Krenta auksiniai,
                     Vėjo išmyluoti,
                     Saulės išbučiuoti.
                     Jau ruduo... 
                     Vėjas žaidžia lapija,
                     Saulė šypsos danguje.
                     Ach, kokia svarbi diena -
                     Tai rugsėjo pirma.
                     Šventė mokiniams - rimta.
                     Mokslo laiptais reikės kilt
                     Ir svajonės neapvilt.
                     Jaunystė – laikas nuostabus,
                     Ji pasieks visus tikslus.

                            Irena Eitavičienė
                     ......................................................

                        RUDENIS  VĖJAS

                    Nulingavo, nubangavo

                    Vasarėlė pamažu.

                    Paskui ją rudenis vėjas,

                    Atšlamėjo nuo klevų,

                    Pasipuošusių geltoniu 

                    Ir jau nupjautais rugiais.

                    Rudeniniuos debesėliuos

                    Slėpės saulė vakarais.

                    Vėjas šuorais nušuoliavo

                    Link ražienų apartų,

                    Sunerimęs apsisuko,

                    Palei klėtį pamažu.

                    Pamiškėj išnaršė šieną,

                    Dar palaistė lietučiu,

                    Ir nuskriejo, nuskubėjo,

                    Link šermukšnių raudonų.

                    Užsidengsime su skėčiais,

                    Gal ruduo gi mus aplenks?..

                    Tėkmė laiko nesustoja,

                    Džiaukimės grožiu rudens.

                             Nijolė Fultinavičienė  

                  .....................................................  

                                  AR PRISIMENAT?

              Ar prisimenat pirmokų knygelę „Saulutė“?
              Kaip rašė pirmą raidę Jūsų rankutė?
              Kaip plazdėjo Jūsų maža širdelė,
              Kai mokytoja gyrė ir glostė galvelę?
              Jos balsą ir dabar aš dar girdžiu,
              Kaip taria ji tyliu, švelniu balsu:
              - Mylėkite, vaikai, mamytę ir tėvelį,
              Mylėkite, vaikai, Jūs savo šalį,
              Kur Nemunas, Neris, Dubysa,
              Kur teka saulė čia kas rytą,
              Kur paukščiai čiulba ulbuonėliai,
              Kur vakarais niūniuoja motinėlė,
              Kur pievom liejasi daina:
              „Brangi šalelė Lietuva“.

                         Laimutė Kasparavičienė
            ...........................................................
                            
                              M. K. ČIURLIONIS PRIE JŪROS

                               Miela jūra, maldaujam tavęs:
                               „Niekada nepaleisk žmogaus delno
                               Ir į kalną Birutės nuvesk,
                               Kur žyniai šventą ugnį kūreno!“
                               Čia Čiurlionis, atvykęs kadais,
                               Laikė pirštais apglėbęs teptuką...
                               Ant molberto iškilo vaizdai
                               Tarsi amžino virsmo stebuklas.

                               Atsisėdęs ant pilko akmens,
                               Žvelgė jūron, kur burlaiviai plaukė,
                               Kur užbūrė didybė vandens,
                               O žuvėdros žvejus uostan šaukė.

                               Čia tapytojo akys tolyn
                               Žvelgė nuo pilko Baltijos kranto,
                               Kur sugriautoj Jūratės pily
                               Bangos priminė meilės legendą.

                               O užmerkus akis, vaizdiniuos
                               Mikalojui vėl Sofija regis...
                               Vietoj šalto teptuko delnuos
                               Jautė ranką savosios mergelės.

                                       Albinas Antanas Kazlauskas
                            .....................................................
                                         
                                       LAIŠKAS Į ANAPUS
                      Skiriu poetui ir mokytojui Jonui Brazdžioniui atminti

 

                           Lyg Angelas šviesą nešei gimtai žemei
                           Ir meile, tikėjimu visad degei,
                           Nešei gėriui, santarvei širdį neramią,
                           Nors daug kely skausmo ir blogio matei.
                           Kuklumas neleido su kai kuo dalintis,
                           Kas slėgė Tau sielą, kai geso diena...
                           Tada po vienatvės sparnu Tavo mintys
                           Sustingdavo lapuos eilių lavina.
                           Kada nusileidusi saulė padangėj
                           Įžiebia sietynus mažyčių žvaigždžių,
                           Prisimenu vėl pedagogą mums brangų
                           Ir kaip literato žodžius nuoširdžius.
                           Žinau, mielas Jonai, kad liko daug posmų
                           Neparašytų ir knygų šimtai
                           Neperskaitytų, bet patirtį dosniai
                           Ir savo žinias mokiniams dalinai. 

                                     Vytautas Lukšas
                            ...........................................................

                                KALBA GIMTOJI

                        Epitetai, žodžiai, žodeliai, -

                        Kokiu mišiniu virsti jie gali,

                        Kai peržengiame ribą ir stumdome

                        Brangios kalbos žodyną į pakelės šiukšlyną.

                        Juk lūpos duotos tam, kad

                        Sudėliotume kalbos lobyną