Vėjas, su spalvotais rudenio sparnais atskriejęs per laukus, miškus ir gatves, paklojo margaspalvius kilimus ant tėviškės žemės, retsykiais juos aplaistydamas šaltu lietučiu ar pašildydamas šykščiais saulės spinduliais. Spalio mėnuo buvo derlingas savo šventėmis. Gražiai buvo paminėtos Senjorų, Mokytojų, Policijos darbuotojų ir kitų profesijų dienos. Mes, Palangos literatų klubo „Takai per kopas“ nariai, savo kūriniais prisidedame prie auksinio rudens pašlovinimo.
TIKĖJIMAS
Dievu gerumu likimu
Sapnais ženklais atvirumu
Svajonėmis užsispyrimu
valia grožiu tikiu
jūros ošimu
vėjo smarkumu
medžių kalbėjimu
lietaus nuoširdumu
paukščių giesme
saulės šiluma
dangaus gilumu
širdies plazdenimu
žodžių laisvumu aš tikiu
ir savo buvimu tikiu
Eglė Baranauskaitė
...........................................
SUGRĮŽIMAS
Atvėrė vakaras plačiai duris
Į seklumas tamsios bedugnės.
Nerimastingai gręžiasi viltis
Į tolumą be pėdsakų sekundėm.
O atšiaurioji sąstingio šalna
Tarytum žolę apkabina sielą.
Neabejinga žemės artuma
Savin sugers šią rudens gėlą.
Ir susijungia du pasauliai tyliai
Su nenumaldoma baigties galia.
Kai, regis, laikas pasuktas nežymiai,
Iš sąmonės išsiveržia dvasia!
Tegul naujoji gyvastis kerojas,
Kur žemės šydas praeitį užklos.
Ir nebūties ekstazėj suliepsnojęs,
Vėlei į pradžią grįšiu atgalios...
Mantas Bublys
................................................
***
Žiedlapių puslapiuos – vizijos,
šalnos balsas – į spalio brydę...
Iškalbėjęs rugsėjo rožančių
vėjas parneša rudenio mirą...
Ją sudegins spalvų paletėj,
ji jausmais išsilies žmoguje
ir į dangų debesis sėjęs
Dievas bris basomis lietuje...
O pažvelgęs į sodo moteris -
palinkės joms laimingos kelionės,
juk nešioja pavasario sopulį –
sodo moterys obuolio rojuje...
Žiedo puslapiuos – rašmenys,
dar dvi stygos Orfėjo liutnoje
ir pražydę samanom akmenys
šildys einančio Dievo kojas...
Adelė Daukantaitė
..................................................
LAPŲ AUDRA
Mes patekom į lapų audrą,
Vėjo sūkurį šilto rudens.
Skaudžiai akina auksas berželių,
Lengvai sklendžiantys ligi vandens.
Tegu srūva ne laikas, o vandenys.
Prisiliesim prie vėjo dainos,
Liaunos pušys ir ūgliai keroti,
Medžio rievės apsnūdę miegos.
- - - - - - - - - - -- - - - - -
Ugniniai lapai čeža mums po kojom,
Ruduo šalnojantis, kviesis audras paūžt.
Gyvenimas -tai ištisas arimas,
O mes praeiviai čia - vis bijantys... nebūt.
Nijolė Fultinavičienė
....................................................................
GELTONAS LAPAS
Geltonas lapas
Kaip saulės brolis,
Tik šilumą vėjas išsklaidė.
Geltonas lapas -
Pageltęs, nukritęs -
Vis primena artėjantį šaltį.
Geltonas lapas,
Audros išblaškytas,
Jis perdžiūvęs šnara,
Neleidžia užmigti,
Nurimti, pajusti
Tą vėsiąją rudenio tylą.
Laimutė Kasparavičienė
..............................................
RUDENS ŽAVESYS
Vėjo gūsiai glaudžiasi prie medžių rankų,
Glosto jas, bučiuoja lyg žavias damas,
Nuo jų pirštų skiautes paauksuotas renka
Ir apkloja žemės veidą kilimais.
Kilimais auksiniais nuskuba porelės,
Jais lėtai žingsniuoja močiutė sena,
Straksi voveraitės ir pulkai paukštelių
Nuo ankstyvo ryto, kol užges diena.
Strėlėmis išaudus debesų drobules,
Iš dangaus saulužė barsto rasomis.
Gyvastis miškuos sau ruošia šiltus guolius,
Kiminais iškloja ir samanomis.
Žvaigždžių palydėtos gervių graudžios giesmės
Nežiniai paliko gimtuosius lizdus...
Rudeniniai vėjai neša žvarbą, vėsą,
Naktimis uždangsto balutes ledu.
Išdidžiai prie kelio su karolių pynėm
Staiposi šermukšniai, kviesdami visus,
Rankom prisiglaust prie žėrinčių krūtinių
Ir pajausti, kaip žavinga ir šviesu...
Albinas Antanas Kazlauskas
.............................................................
LIK SVEIKA, PALANGA!
Komentarai 0
Parašykite komentarą
Komentarų kol kas nėra.