Sugrįžus į prisiminimus

Senose nuotraukose atgyja prisiminimai. Ne paslaptis, jog sugrįžti į jaunystės laikus, juo labiau, jei jie buvo laimingi – malonu. Tokią galimybę turėjo palangiškis Jonas Lacvikas, kuriam pavyko nusikelti į jaunystės laikus pažvelgus ne į savo fotografijų albumą, o atsivertus „Palangos tilto“ numerį. Jame pozuojantis jaunuolis žvelgia ramiu žvilgsniu į jūrą.

„Tai galėtų būti maždaug 1975 metai, tačiau tikslių metų tikrai nepamenu“, - ėmė pasakoti palangiškis užfiksuotos akimirkos detales. J.Lacviką pirmiausia atpažino ir šią žinią pranešė kaimynė O.Veličkaitė, su kurios sūnumi įsiamžinęs ir pats palangiškis, netikėtai papuolęs į laikraščio puslapį.

Pasak J.Lacviko, tuometinė darbo vieta gelbėtojų gretose ypatingai svarbių atsiminimų nepaliko. „Tiksliai nepamenu, kada ši nuotrauka daryta, tad negalėsiu pasakyti, ar ji daryta man jau atitarnavus kariuomenėje ar po“, - pripažino miestelėnas. Pasak jo, tuometiniai gelbėtojai buvo kur kas mažiau aprūpinti įranga nei dabar – turėdavo valtelę ir gelbėjimo ratą, o pakilus stipresnėms bangoms nebuvo įmanoma ir valtele pasinaudoti, tačiau tai netrukdydavo atlikti savo darbo.

„Tuomet aš dirbau paplūdimyje ties Birutės kalnu“, - prisiminė savo buvusią darbo vietą J.Lacvikas. Tuometinė Gelbėtojų stotis stovėjo šalia tilto, vietoje, kurioje dabar yra tinklinio aikštelė. Gelbėjimo stoties viršininku dirbo Jonas Vigelis, kuris taip pat save atpažino vienoje iš laikraštyje skelbtų nuotraukų.

„Matot, mano rankoje cigaretė“, - nusišypsojo pamatęs nuotraukoje šią detalę palangiškis. Ant katerio pozuojantis vaikinas teigia, nepamenąs, kas jį būtų galėję nufotografuoti, tačiau šalia, tik vandenyje stovintį, atpažino dar vieną artimą žmogų. „Tai mano tėvukas“, - baksnodamas pirštu kalbėjo J.Lacvikas. Juos atpažino ir palangiškio žmona, kuri neabejodama tai patvirtino.

„Visi vasarą kur nors dirbdavo, vieni kažką pardavinėjo, kiti kitaip prasimanydavo pinigų, o aš nuėjau dirbti gelbėtoju, juo labiau, jog atitiko fiziniai duomenys“, - savo tuometinės laikinosios profesijos pasirinkimo priežastį apibūdino palangiškis. Dirbęs ten keletą vasarų, visgi vėliau patraukė kitais savęs ieškojimo keliais. „Mane visuomet traukė vairuotojo profesija, šiandien aš vis dar juo dirbu, vežioju autobusu žmones. Mažai turiu laisvadienių, darbas sunkus, tačiau tai sugebu“, - likimo vingius atskleidė palangiškis. Daugelyje darbų save išbandęs, tačiau pabaigęs laivų elektros įrenginių profesiją, niekuomet nesiryžo realizuoti įgytų gabumų. Sumanęs, jog reikia išklausyti vairuotojų kursus, jis tai ir padarė.

Jau daugiau nei trisdešimt metų laimingoje santuokoje gyvenantis, užauginęs dvi dukras, kurios Lietuvą iškeitė į svečių šalių teikiamas paslaugas, šiuo metu palangiškis jaučiasi nusivylęs savo tėvyne. „Jeigu čia rojus, tai kodėl tuomet visi iš jo sprunka? Čia tiesiog negalvojama apie paprastą žmogų, kaip aš vadinu „runkelį“, juo labiau nesiteikiama įstatymus kurti tokius, kurie būtų palankūs žmonių liaudžiai“, - savo nusivylimą išreiškė J.Lacvikas, palikęs praeityje prabėgusius metus, kuriuose netrūko nei žavingų, nei liūdnų akimirkų.