„Palangos tiltą“ pasiekė liūdna žinia: šiandien, birželio 25-ąją, į Amžinybę iškeliavo žinomas Palangos mokytojas Jonas Brazdžionis. Mokytojas, poetas, didelis tikėjimo žmogus. Jam buvo 92.
Paskutines gyvenimo dienas J. Brazdžionis praleido Palangos miesto globos namuose.
Prieš dvejus metus, prieš savo 90-ąjį jubiliejų, pasitikęs „Palangos tiltą“ savo jaukiuose namuose Palangoje, J. Brazdžionis sakė: „Vis dar mane prisimena – ir buvę mokiniai – atsiprašau jų, kad nepasisveikinu jų gatvėje pirmas, nes neprisimenu visų, ir kolegos, ir palangiškiai.“
Kuria vaga mūsų pokalbis bepakrypdavo, Jonas vis prisimindavo 2021-aisiais Anapilin iškeliavusią žmoną Zitelę. Beveik iki paskutinių judviejų bendrų gyvenimo metų – o pora kartu išbuvo 65 metus – jie abu kurorto gatvėmis vaikščiodavo susikibę.
„Svarbiausia atsiminti vieną dalyką: esi vienas, bet nebūk vienišius,“ – sakė mokytojas, prisipažinęs, kad Zitelės labai ilgisi.
Mūsų pokalby jis apgailestavo, kad kai kurių žmonių mąstymas „nuslūgęs į žemesnį, daiktišką lygį.“
„Žinoma, nesakau, kad tokie žmonės – blogi. Atvirai pasakius, nedažnai tenka sutikti žmogų, su kuriuo gali pasamprotauti apie gyvenimo prasmę, būtį, kaip išlikti žmogumi ir ką palikti po savęs. Kartais savo pašnekovų paklausiu tiesiai šviesiai: „O ką tu paliksi savo vaikams?“ O man atsako: „Visus savo pinigus.“ O aš galvoju: „O koks čia palikimas?“ Gi materialus. Žinoma, tai svarbu. Bet vertingiausi palikimai man – kitokie: patarimai kaip gyventi, nekintamos vertybės,“ – pabrėžė J. Brazdžionis.
Jis savo gyvenimą nugyveno labai sudėtingu laikmečiu: nuo vieno karo – Antrojo pasaulinio – iki dabartinio karo Ukrainoje. Kai prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, jam tebuvo aštuoneri.
„Labai gerai prisimenu to karo pirmąją dieną. Kai nuo Panevėžio pradėjo gausti ore lėktuvai ir mėtyti ne bombas, o kažkokius šviečiančius sprogmenis, aš ganiau karves. Tuo metu gyvenome prie Pasvalio. Supratau, kad kilo karas – skubėjau gyvulius suvaryti į krūmus, kad jie nesimatytų, kad gyvuliukus išgelbėčiau,“ – „Palangos tiltui“ sakė J. Brazdžionis.
Man pastebėjus, kad labai atsakingai vartoja žodžius, ir paklausus, ar pasigenda atsakomybės už žodžius šiandien, jis sakė: „Žodis – brangesnis už auksą. Taip – man. Pasakei žodį – laikykis jo. Drįstu sakyti, kad aš – žodžio žmogus. Labai baisu įskaudinti žmogų žodžiu. O tai padarius, būtina atsiprašyti. Kaip ir klydus. Kai dirbau direktoriumi dar sovietiniais laikais, esu atsiprašęs mokytojų, net viešai.“
Švietimo sistemoje J. Brazdžionis buvo išdirbęs 36 metus.
„Kai sulaukus 59-erių, mane ištiko infarktas, gydytojų patartas, palikau darbą, pasirinkau ramų gyvenimą. Tam pritarė ir mano Zitelė...Jeigu būčiau rūkęs ir išgėręs, jau, ko gero, būčiau kapinėse. Valgau viską, bet saikingai. Man kategoriškumai – ne prie širdies,“ – sakė J. Brazdžionis.
Daugybės poezijos knygelių autoriaus posmai spinduliavo tikėjimą. Paklaustas, ar tiki į Dievą, Didysis Mokytojas sakė „Palangos tiltui“: „Taip. Nors dabar į bažnyčią neinu – toks laikas. Tikėjimas padeda būti geru žmogumi. Bet tegul kiti sprendžia, kiek to gerumo manyje...Manau, kad visiems yra labai svarbu nors prisiglausti prie tikėjimo tiesų. Kai tiki, pirmiausia pamąstai prieš tardamas žodį. Juk šventoje knygoje žodis – svarbiausia. Pasimeldžiu kiekvieną dieną.“
J. Brazdžionis bus pašarvotas Palangos laidojimo namuose nuo rytojaus, birželio 26-osios, ir bus laidojamas ketvirtadienį, birželio 27 d., 13 val., Palangos kapinėse. Mišios už Mokytoją bus aukojamos ketvirtadienį, 8 val. 30 min. ryte Palangos bažnyčioje.
Komentarai 0
Parašykite komentarą
Komentarų kol kas nėra.