Sūpynės, vienintelė pramoga neįgaliesiems Palangoje – nepasiekiama

Jeigu Palangoje nuvažiuotume į vaikų aikštelę, specialiai neįgaliesiems įrengtosesūpynėse supsis sveikų vaikų pulkas, o paprašius užleisti vietą, niekas nereaguos, priešingai– atbėgs vis kiti vaikai. Sveikų vaikų tėvai nepastebi nei ženklo, nei neįgaliųjų, kurie nedrįsta, ar negali paprašyti užleisti jiems skirtas sūpynes. Su panašia padėtimi susidūrėme kelis kartus. Žemiau pateikiamas epizodas – tik vienas iš daugelio.
Mums atvažiavus į vaikų aikštelę, neįgaliųjų sūpynėsbuvo užimtos. Tėtis supo sūpynes, kuriose krykštė mažylis, dvi moterys stovėjo šalia. Nors vienas iš mūsų buvo neįgaliojo vežimėlyje, tėveliai su savo sveikomis atžalomis mus ignoravo: supo sūpynes su savo krykštaujančiais mažyliais jose ir šnekučiavosi.NeapsikentusiPalangos dienos centro darbuotoja paprašė jųužleisti vietą mums.
O tada prasidėjo...
Nustebęs vyriškis sustabdė sūpynes. Jo vaikai ėmė nepatenkinti klausti jo, matyt, tėčio, kodėl jie negali suptis. Suaugusieji jiems nieko neatsakė, nepaaiškino vaikams apie ženklus ant sūpynių.Akivaizdu, kad jie buvo nepatenkinti, jog reikėjo užleisti neįgaliems neįgaliųjų sūpynes. Jie neištarė nei vieno žodžio, neatsiprašė, jų veidai buvo rimti, tarsi akmeniniai.
Tvyrant nesmagiai padėčiai, užkalbinta neįgali Eglė sakė: „Pasijutau kalta, kad noriu suptis. Aš jau ne pirmą kartą taip pasijaučiu. Atrodo, kad aš ne visuomenės narys ir man yra uždrausta džiaugtis paprastais dalykais, kaip sveikiems žmonėms. Nesuprantu, kodėl už savo teises visada reikia kovoti?! Tai natūralus dalykas –noras pasisupti.Pajutau žmonių abejingumą ir labai didelį šaltį. Žmonės nenorėjo girdėti, ką mes sakėme.Pasigedaubendruomeniškumo jausmo“.
Karolis jai pritarė: „Aplinka buvo nedraugiška. Mums niekas nenusišypsojo, žmonių lūpos buvo suspaustos. Žmonės laukė, kada mes išeisime. Buvo nepatogu. Norėjosi dingti“.
Jonas irgi turėjo ką pasakyti: „Pasitarnauti kitam– reta savybė. Kai Benas suposi neįgaliųjų sūpynėse, Rugilė suposi ant kitų sūpynių, kurios yra šalia. Rugilei baigus suptis, darbuotojai norėjo pasupti Tomą, bet viena mama greitai įsodino 10 metų mergaitę: „Mes greitai“. Toma taip ir nepasisupo“.
O taip norėjosi, kad žmonės nusišypsotų, pasakytų: „Prašau“. Paklaustų: „Ar smagu suptis?“ Kad paaiškintų vaikams apie ženklus ant sūpynių. Pasakytų, kad šios sūpynės skirtos vaikams ir jaunimui su fizine negalia, o sveiki vaikai negali suptis. Jeigu pažeidėte taisyklę ir supatės, tai pamatę asmenį vėžimėlyje, užleiskite jį.
Deja, ne visiems malonu matyti neįgalų žmogų sveikų vaikų aikštelėje. Kai pajauti žvilgsnį „iš aukšto“, nemalonų ar skvarbų ir tyrinėjantį, pasijunti, prisipažinsiu, kaip antrarūšis. Juk ne mūsų kaltė, kad mes– kitokie. It mes, jeigu tai būtų įmanoma, norėtumėme dabar, atsukus laiko ratą, gimti sveiki, vaikščioti ir kurti savo ateitį, kaip ir jūs, sveikieji.Prašome sveikų žmonių pasaulio nedaug – truputį nuoširdumo ir geranoriškumo. Visada malonu matyti besišypsantį žmogų!
Įsivaizduokite, kad jūs sveiki, vaikščiojantys, rankas valdantis žmonės susiduriate su sunkumais. Jums sunku, bet jūs galite išspręsti tai savo jėgomis. Pagalvokite, o ką mes jaučiame, kada kojos ir rankos nevaldomos, kada esi priklausomi nuo kitų žmonių malonės?!
Vis tik nesinori tik skųstis: esame dėkingi Palangos komunaliniam ūkiui, kuris čia pakabino lentelę, jog sūpynės skirtos neįgaliems. Bet ši lentelė prikabinta ant įvažiavimo rėmo. Aukštesnio ūgio neįgaliųjų galva užkliūva už tos lentelės, ji trukdo pravažiuoti. Ne visi gali palenkti galvą, tenka vežimą sukioti į šonus. Mes prašėme komunalinio ūkio lentelę perkabinti į kitą vietą. Kol kas tai nepadaryta.
Mūsų Karolio pasiūlymas – aikštelėje leisti garso įrašą, draudžiantį tomis sūpynėmis naudotis sveikiems vaikams. Arba pastatyti monitorių ir leisti pamokančią filmuotą medžiagą, kas gali ir kas negali šiose sūpynėse suptis.
Graudžiai ironiška, kad prieš dvejus metus aš, Eglė, rašiau merui laišką, kuriame papasakojau apie užsienyje matytas neįgaliųjų sūpynes ir paprašiau jų Palangoje. Ačiū Palangai – jos buvo įrengtos. Deja, atrodo, dabar pati turiu jaustis kalta, kad tuomet laiške mero nepaprašiau, kad sūpynėse.... noriu suptis, o ne stovėti prie jų ir stebėti, kaip jose supasi sveiki vaikai!Labai graudu man.
Kartais išgirstame iš suaugusių žmonių: „Jūs – nevaikai, o suaugusieji. Jūs galite palaukti“.
Atsakau: „Visi nori suptis, ir mažas ar suaugęs, ypač jeigu jis neįgalus, vadinasi, galintis patirti mažiau sveiko žmogaus džiaugsmų“.
Tai išgirdę suaugusieji nereaguoja į pastabas ir kartais netgi įžeidinėja, pavyzdžiui, neįgalaus vaiko tėvui kartą buvo pasakyta: „Mums čia neaiškink, diedai. Mes esame jaunimas ir galime suptis“. Išgirdus tokius žodžius, nebesinori prie sūpynių net lankytis.Ar Palanga – tik sveikųjų?

Eglė BARANAUSKAITĖ
Jonas KAUPAS
Karolis MOTIEJAUSKAS