Šventės: su tulpėmis ir trispalvėmis

Vieni purkštauja, kad ši šventė dvelkia sovietmečiu, kiti pasisako už jos tęstinumą – ji tarptautinė ir švenčiama daugelyje šalių, treti – ignoruoja ją sakydami, kad tai tik kvailas „išmislas“.

Gerokai anksčiau, kai pavasariškos gėlės tik žiemai pasibaigus buvo ganėtinai didelė prabanga, puokštė ar keli žiedeliai spalvingų žiedų buvo maloni staigmena. Juolab, kad daugelis moterų, skaičiuojančių kelias dešimtis amžiaus, sako, jog gėlių gauti iš vyrų – kone metų įvykis.

Tad šia proga gero anekdoto vertas vaizdelis: gatvėse tradiciškai užgroja Piotras Čaikovskis ir nuvilnija baleto šokėjų trupė, nešina „pavargusiais“ tulpių žiedeliais. „Gulbių ežero“ žingsneliu, pasipuošę iškilmingu ir šventišku alkoholio kvapeliu vyrai tiek solo, tiek kitų trupės narių lydimi, traukia namo pas įpykusias moteris. „O ką, išgėriau šiek tiek, bet va – gėlių parnešiau...“, - teisinasi tiesdami nulenkusį galvą žiedelį. Tad ir pykti bent šiandien nėra dėl ko... Taurelę pakelti drįsta net ir tie, kurie šiaip jos privengia... Juk už moteris!

Šiemet gal bus kiek kitaip – kovo 8-oji šįkart sekmadienį. Tad iš darbo linguojančių vyrų gal ir neteks pamatyti. Pardavėjai ir floristai gūžčioja pečiais – matyt ir išpirkta bus mažiau gėlių, darbovietėse moterų taip pat niekas nesveikins... Kas taupys, o kam verslas nukentės.

Aišku, juokas juokais – aš tik ironizuoju. Ir tikrai nuoširdžiai gerbiu tuos vyrus, kurie neužmiršta dienos, kuri tapo moteriškumo simboliu. Tą dieną moteris lyginama su trapiu ir spalvingu gėlės žiedu, jai rodomas dėmesys, dėkojama už tai, kad ji tiesiog YRA. Tad nors vieną dieną, brangūs vyrai, leiskite mums pasijusti moterimis. Leiskite mums tiesiog pasidžiaugti mūsų diena.

Ir tie kritikai, kurie ramina, esą per daug dėmesio jums ir taip, drįstu nuraminti argumentais. „Ką tik buvo Valentino diena. Kai kurie gėlių nešė jums ir tądien“ – na ir kas? Gėlių, ypač niūriu laikotarpiu dar niekad nebuvo per daug. „Kovo 8-oji, Motinos diena... ar ne per daug jums?“, - ne, ne per daug. Motina – tai dar ne kiekviena moteris. Taip pat, galioja ir kitas „pasiteisinimas“, moteriškas: niekam, o juo labiau nei vienai, dėmesio nebūna per daug...

Kartu su kovo 8-ąja atplaukia dar viena diskusijų sukelianti šventė. Kovo 11-oji, ypatingai po neseniai švęstos vasario 16-osios, nublanksta. Nors Nepriklausomybės atkūrimo diena – viena iš svarbiausių Lietuvai dienų, ji, mano nuomone, nublanksta bendrame fone... Ir nemanau, kad šįkart bus kitaip – burnodami ant valdžios lietuviai šią dieną skirs... ilgesniam miegui, parduotuvėms ir vienam kitam stiklui „macnaus“ gėrimo. Kas kaip išmano, tas taip švenčia. Ir nieko čia nepakeisi.

Tik tegul neburnoja tie, kurie sako, kad Lietuva neturi švenčių. Turi, ir dar kokių! Juolab, kad meiliai mes priimame ir kitas – tarptautines, dirbtines ir kitas vakarietiško pasaulio siūlomas šventes. Skirtingi kalendoriai net „plyšta“ nuo šventinių dienų: kovo mėnesį siūloma švęsti 40 paukščių dieną, Pi (Π) dieną, Europos vartotojų, Knygnešių dieną, šv. Juozapo (arba Pempės) dieną, Žemės dieną ir pavasario lygiadienį, tarptautines: miego, rasinės diskriminacijos panaikinimo dienas, pasaulines poezijos, vandens, meteorologijos dienas, gandro šventę, teatro dieną, Lietuvos įstojimo į NATO dieną. Ir visa tai – tik kovą. Tad norintys švęsti ir ieškantys tam dingsčių ir be valstybės duodamų laisvadienių kone kasdien gali atrasti progą švęsti.

Neburnodama sakau – švenčių daug, tačiau vienas mes mėgstame, švenčiame, jų laukiame, kitų – kratomės, surasdami milijonus priežasčių. Tikiuosi, kad artėjančios – kovo 8-osios ir kovo 11-osios, žmonės neužmirš paminėti. Galbūt savaip – bet paminėti. Gražių ir saulėtų Jums švenčių!