Šventosios medžiotojai organizavo šventojo Huberto atlaidus

Lapkričio 3 dienos vakare į Švenčiausiosios Mergelės Marijos, Jūrų žvaigždės bažnyčią rinkosi vietiniai medžiotojai šventiškai nusiteikę paminėti medžiotojų globėjo – šventojo Huberto – dienos. Naujoje išpuoselėtoje bažnyčioje hubertinės Mišios buvo aukojamos pirmą kartą. Beje ir vietinio klebono Vidmanto Griciaus, aukojusio šias Mišias, praktikoje tokio atvejo, jo žodžiais tariant, dar nebuvo. Po Mišių klebonas pažadėjo, kad tokį renginį organizuosime vėliau ir tikėsimės gausesnio dalyvių skaičiaus.
„Šventojo Huberto diena Europoje – tai sena tradicinė medžiotojų šventė, kurios ištakos siekia net gilius Antikos laikus. Senovės graikų medžiotojai garbino Artemidę, romėnai Dianą. Lietuvių pagonybės laikais medžioklės deivė buvo Medeinė, todėl manoma, kad nuo šio vardo galėjo kilti ir žodis „medžioti“. Tokias medžioklės deives tuometiniai menininkai vaizduodavo kaip žavias moteris, – iškilmingų Mišių metu kalbėjo Šventosios klubo aktyvus medžiotojas ir visuomenininkas Vytautas Dirmeikis, – nes drąsiam medžiotojui, kaip tikram vyrui, tik moters grožis ir jos malonės išraiška buvo suvokiama, kaip sėkmingos medžioklės pasekmė“.
Krikščionybės epochoje medžiotojo dvasinis pasaulis siejamas su Kristumi, kurio įvaizdis atsispindi medžiojamojo elnio ragų fone auksinio kryžiaus pavidalu. Juk Antikos laikų despotiškas ir žiaurumu persunktas požiūris tada nebuvo palankus nei žmogaus, nei medžiojamojo žvėries atžvilgiu. Turtuoliai viską vertino tik beribės naudos, savanaudiškos prabangos bei pramogos požiūriu, tačiau su krikščionybės pirmųjų idėjų sklaida jau buvo susimąstyta ir apie gamtosaugos problemas. Vergovinės santvarkos despotizmo sąlygomis atvirai tokia tema kalbėti buvo nesaugu, todėl dažnai gimdavo gražios legendos apie nuostabius elnius, kuriems tarp ragų švytėdavo nukryžiuotojo Jėzaus vizija.
Šventasis Hubertas – tai medžiotojo nesėkmių, fizinių ir moralinių kančių istorija, kuri būdinga kiekvienai mąstančiai, o neretai ir klystančiai asmenybei. Apie tai byloja įvairios šventųjų biografijos, kuriose po nusidėjėlio kauke dažnai slypėdavo racionalaus mąstymo pradas. Toks buvo ir Hubertas, gimęs 656 metais kilmingoje šeimoje, jaunystėje linkęs pasinerti įvairiausių malonumų sūkuryje, ypač mėgęs medžioklę. Pasakojama, kad Didžiojo penktadienio ryte, kai minima Kristaus nukryžiavimo ir kančios diena, jis išvyko į medžioklę – žudyti. Istorija su elniu, kuriam tarp ragų spindėjo auksinis kryžius, atskleidžia Huberto tą didžiulį dvasinį virsmą, kuris iš esmės pakeičia jo požiūrį į dvasinį pasaulį, o taip pat ir į medžioklę.
Šventų Mišių eigoje buvo iškilmingai paskelbti Šventosios medžiotojų klubo narių vardai ir pavardės, kurie jau išėjo Anapilin arba, anot Amerikos indėnų terminologijos, pasitraukė į „amžinos medžioklės šalį“. Kolegų prisiminimas bažnyčioje buvo pagerbtas tylos minute, o vėliau prie vaišių stalo klebonijoje ne kartą dar paminėtos šių aktyvių ir klubo veiklai nusipelniusių medžiotojų nuopelnai medžioklės ir gamtosaugos srityje.
Medžiotojų šventę savo apsilankymu pagerbė Šventosios seniūnė Veronika Skeberdytė ir jos pavaduotojas Eugenijus Čilinskas. Šventojiškių medžiotojų ir jų vadovo Viktoro Botino iniciatyvą tą vakarą nuoširdžiai palaikė Palangos medžiotojų klubo delegacija ir „Šilo rago“ medžiotojų būrelio atstovai. Buvo tikėtasi, kad šią iniciatyvą aktyviai palaikys ir visi kiti LMŽD Kretingos rajono skyriaus medžiotojų kolektyvai, kurių vėliavos galėjo įsilieti į šventės didingumą. Juk tai nuostabus renginys, skirtas nustatyti artimesnius medžiotojų ryšius su visuomene. Norime, kad kitais metais hubertines organizuotų ir mus pasikviestų kiti rajono medžiotojų klubai. Tikrai atvyksime.

Donatas ŽUOLYS