Švęsti Joninių – į Šventąją

Dar prieš kurorto šventę gegužės viduryje Palangoje buvo girdėti nuomonių, jog siekiant pritraukti ir linksminti poilsiautojus, kurorte reiktų susirūpinti ir Joninių šventimu. Tačiau šiemet, kaip ir pernai, ir daugelį metų prieš tai, Jonams ir Janinoms didesnę šventę siūlo Šventoji.

Palangoje – tik simbolinis Joninių šventimas

Palangos kultūros centro direktoriaus Nerijaus Stasiulio teigimu, Šventoji turi kur kas gilesnes Joninių, Rasų šventės tradicijas. „Taip jau susiklostė, jog Šventoji yra arčiau Latvijos, kurioje Joninės – didelė ir svarbi šventė, tad ir čia jau kokius septynerius-aštuonerius metus organizuojama puiki ir nemaža šventė. Mes nutarėme, jog būtų negražu ją užgožti“, - teigė N.Stasiulis. Be šventinių atributų Palanga neliks – prie tilto liepsnos laužas, gros muzika, kurorto verslininkai siūlys savų pramogų, koncertų. „Neorganizuojame didelio masto šventės, tačiau šventinės nuotaikos tikrai bus“, - tikino Palangos kultūros centro direktorius. Viena svarbiausių Palangos gatvių – Jono Basanavičiaus, tad tikimąsi, jog čia įsikūrę verslininkai pažers malonių staigmenų poilsiautojams ir miesto gyventojams.

Grįžta prie senųjų tradicijų

Šventoji, jau pagarsėjusi Joninių arba Rasų švente, kasmet siūlo skirtingą šventės programą. Prieš porą metų miestelis griaudėjo nuo motociklų gausmo, pernai buvo „įpūsta“ viduramžių dvasios. Per šventę riteriais persirengusi Trakų pilies brolija „Viduramžių pasiuntiniai“ pristatė miestelio herbą ir vėliavą. O šiemet grįžtama prie tikrųjų ir seniausių šventės tradicijų. Jau šiandien, 20 val. ant Žemaičių alkos bus sveikinamos Rasos, pievose bus renkama devynių žolių kupolė, pinami vainikai, deginami laužai, buriama, pasitinkama saulė. Antradienio vakarą Žvejybos uoste vyks liaudiška vakaronė prie laužo, įvairios varžytuvės. Svečius linksmins Pajūrio krašto kapelos ir etnografiniai ansambliai. Po jų – legendinės grupės „Studija“ gyvo garso koncertas. Vidurnaktį dangų nutvieks šventiniai fejerverkai.

Joninių istorija aprėpia Žemaitiją bei Latviją

Joninės – viena iš tų nedaugelio pagoniškų papročių išlaikiusi šventė. Nors šventė buvo sukrikščioninta, senieji papročiai liko tie patys. Šios šventės metu buvo garbinama vandens, ugnies, augmenijos simbolika, buvo priimta pinti vainikus, naudotis meilės bei vestuvių burtais, ieškoti mistiško paparčio žiedo, kūrenti laužus, šokinėti per ugnį.

Iki šiol yra išlikęs paprotys per Jonines spėti orą. Esą, jei Joninių naktis žvaigždėta, tai Kalėdos bus šaltos ir snieguotos. Jei Joninių naktis debesuota, tai Kalėdos bus lietingos ir vėjuotos. Jei Joninių naktis lietinga, tai Kalėdos bus su sniegu, pūgomis. Per Jonines paprastai žmonės spręsdavo ir apie derlių: jei per Jonines „kubilėlis lengvai prisipildo žalnieriuko (vandens), tai aruodėlis lengvai prisipildys grūdelio“. O „jei per Jonines saulutė greitai išdžiovina paklodėlę, tai žiemą badaus vaikai ir motriškėlės“. Šie liaudiški spėjimai ėjo iš lūpų į lūpas šiaurinėje Žemaitijos bei pietinės Latvijos žemėse.

Joninės ir Rasos – ne tas pats

Nuo 2003 metų Joninės Lietuvoje paskelbtos nedarbo diena. Tai, kad įstatyme minimas tik Joninių vardas, sukėlė diskusijų tarp siekiančių atskirti krikščioniškas Jonines ir senąsias vasaros saulėgrįžos šventes. Šiandien pavadinimai Joninės ir Rasos dažnai vartojami kaip sinonimai, tačiau yra teigiančių, kad Joninės – daugiau masių šventė, neretam besisiejanti su triukšmingomis linksmybėmis ar išgertuvėmis, o Rasos – senųjų tradicijų tąsa mūsų dienomis.