Tegu šviečia ir šildo oranžinė moliūgo spalva

Praėjusį šeštadienį kretingiškiai padovanojo juoko ir laimės šventę, kurią vainikavo jo didenybė – moliūgas. Juk karalius moliūgas, atšventęs savo pabaigtuves, nudažo rudenėjantį laiką pačiomis ryškiausiomis ir sodriausiomis spalvomis.

Moliūgų Kretinga
Pačiam didžiausiam moliūgui, kurį užaugino Petras Jonauskas iš Kretingsodžio kaimo, buvo suteikta privilegijuota pirma vieta ir garbė pasipuikuoti prieš kitus moliūgus. Žinia, jei nori, kad toks moliūgas užaugtų (190,00 kg), reikia nemažai darbo įdėti. O kad šventė lietusi per kraštus, saulėtą dieną visa Kretinga ir prie jos prisišlieję kaimai bei miesteliai, o taip pat Palangos gyventojai džiūgavo apsilankę miesto aikštėje. Jie namo išvyko ne tik moliūgais nešini ar kažką sau mielo mugėje nusipirkę. Jie išvyko sušildyti kretingiškių vaišingumu, linksma muzika, įvairiomis vaikams ir suaugusiesiems suorganizuotomis pramogomis bei viltimi, kad ruduo – tai metas, kai galima nuo vasaros darbų atsipūsti, pasidžiaugti jo derliumi ir nusišypsoti vienas kitam.

Aš taip pat sugrįžau į namus su miško spanguolių krepšeliu, momentine nuotrauka atminčiai, kurią padovanojo Kretingos Simono Daukanto progimnazijos darbuotojai. Kol nuotrauka „buvo gaminama“, jie dar suspėjo papasakoti, kokiais džiugiais mokinių pasiekimais jų mokymo įstaiga didžiuojasi.

Kretinga gražėja ne tik kaip miestas. Jame auga žingeidus ir puikus jaunimas. Tiesa ta, kad šį miestą, nutolusį tik per 12 km nuo kurorto, jungia ne tik kaimynystė, bet ir ateities perspektyva būti surastam iš naujo.

Rudens mugėje pasidžiaugiau atradusi ir palangiškių užaugintus bei gražiai apipavidalintus moliūgus bei „moliūgėlius“.

Moliūgas visur moliūgas
Esu ne kartą buvusi moliūgų šventėje Anglijoje. Ten moliūgas sulaukia išskirtinio dėmesio ištisus metus. Į tokias šventes susirenka labai daug britų. Nėra ten mugių, bet yra ištisi laukai nusėti geltonai oranžine spalva. Prie įėjimo į moliūgų karalystę žmonės pasiima triračius vežimėlius, įsisodina į juos vaikus bei savo augintinius, apsiavę guminiais botais ir sukinėdamiesi tarp moliūgų gausos renkasi, kuriuos vešis į savo namus. Žinoma, reikės ir sumokėti. Moliūgo kilogramo kaina bus didesnė nei parduotuvėse, tačiau šventės dalyviai dėkingi jų augintojams, kad kasmet jie gali čia pabuvoti. Pamenu, mano anūkai, parsivežę moliūgus, ėmėsi tučtuojau darbo.

Iš moliūgų išskaptavę įvairias figūras ar piešinius, žmonės dažnai į juos įdeda žvakes ir uždegę pastato prie savo paradinių durų ar tiesiog prie įėjimo į savo namus, gatvėje. Kai pradeda vis anksčiau tempti, o gatvių šaligatvius nukloja auksiniai medžių lapai, šie oranžiniai žibintai yra tarsi kvietimas sustoti ir įsileisti į savo širdį vilties ir tikėjimo, meilės, padėkos ir ramybės. Helovino metu britai tiki, kad jų namus aplanko vėlės.

Tad tegu šildo ir šviečia oranžinė moliūgų spalva.

Irena Valužė