Tokias dovanas, babuška, tipo, susikišk į savo „jūrinyčią“

„Geriau negirdėt... geriau negirdėt, – apmaudavo Medvalakyje sausio viduryje sutiktas nesumeluotai legendinis Palangos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas. – Aš mokykloje prisiklausiau tiek visokių triukšmingų dialogų, kad centrinėmis Palangos gatvėmis vaikščiot nelinkęs. Geriau negirdėt to, ką ir kaip šneka dabartinė moksleivija“. Pusę amžiaus gyvendamas prie visus metus nuraminančios ir įkvepiančios Baltijos jūros, žaliasielės Dzūkijos „ambasadorius“ Žemaitijoje atvirai ir jautriai reaguoja į tai, kad nūdienos gyvenime dominuoja daiktų ir pinigų kultas, atsiveria vis naujos gimtosios kalbos „piktžaizdės“ ir daugelis mūsų kartos mokyklinių vertybių praranda savą sakralumą, jauni mokinukai – pagarbą suaugusiems ir net mokytojams, tad, mūsų manymu, telieka konstatuoti apyliūdnį faktą, jog balčiau sniego aplinkui nelabai ką daugiau ir atrasi. Mokytojas prisiminė neseniai girdėtą jaunų dviejų rūkančių(!) palangiškių mokinukių – gal šeštokėlių dialogą (atpasakoju, bet ne cituoju). Tad štai vienai draugutei kita ir pasakoja: „Manęs, žinai, namuose klausė, kokios norėčiau kalėdinės dovanėlės „po eglute“. Aš užsiminiau, kad būtų gerai, tipo, gaut naują išmanųjį telefoną. Ir ką tu manai? Dovanojo saldainių ir šventą paveiksliuką. Taip ir pasakiau: „Tokias dovanas, babuška, tipo, susikišk į savo „jūrinyčią“ (ar dar atviriau).
„Geriau negirdėt“, – vis prisimenu atsisveikinant girdėtus moralinio mūs autoriteto, gerojo Palangos rimtuolio mokytojo žodžius.
Paatvirausiu. Aš gyvenime esu daug „išdykesnis“ už gerbiamą Palangoje mokytoją, gal daugiau teko ir bohemiškais gyvenimo „žvyrkeliais pasikratyti“ ir visokių, ne idealisto – humanitaro ausiai palankių dialogų išgirsti „liaudies masėse“... ne to matėm. Nepakartosiu savo atsakymo iškiliam lietuvių poetui Robertui Keturakiui, kai šis iš „Nemuno“ žurnalo redakcijos Kaune 1982 metais paskambino man į Kelmę. Tada aš gaisrininkų draugijoje dirbau instruktoriumi priešgaisrinei propagandai ir agitacijai, ir redagavau mėnesinį leidinį „Gaisrai ir žmonės“.
„Ar nepasiilgsti žurnalistinio darbo redakcijoje?“ – klausė Robertas Keturakis.
„Tikrai ne, – atsakiau. – Kaminkrėčių moralė aukštesnė“. Taip atsakiau prieš 30 metų. 2013-ųjų lietuviškosios moralės „barometras“, neišskiriant kai kurių pedagoginių bendruomenių, gal nei tas kitos rajono gaisrininkų tarpe populiariosios sentencijos: „Liūdna stebėti aplink „bardaką“, o liūdniausia, kai „bardake“ – ir gaisras“. Mūsų visuomenėje gausėja „fekalistų“, o stinga moralinių lyderių, autoritetų, vedlių. Moralumo! Gal ir griežtumo. Bet rūkančios, „besitūsinančios“, tipo, besikeikiančios ir visų daugiabučių namų laiptus apspjaudančios moksleivijos palaidumas gerų minčių nežadina, liūdina žodžiai: „Mums laisvai gyventi, futbolą žaisti kieme trukdo gėlės ir seniai“.
Žuvis genda nuo galvos?
Tebūnie tyla.
Labai gerai suprantu gerbiamiausią Palangos Mokytoją, tariantį žodžius – „geriau negirdėt“, ir aplinkinėm gatvelėm ieškantį protilsio prie jūros ar Palangos miškeliuose.