Tradicijų beieškant

Šv.Velykos man niekada nesisiejo tik su margučiais, baltomis mišrainėmis, kumpiais ir saldumynais nukrautu stalu, bet visiems šiems dalykams dingus dėl milžiniškos skylės kojinėje-taupyklėje, jų pasigedau. Įdaryti kiaušiniai, grietininiai torčiukai, raudono vyno taurė ir kiti skanumynai net sapnavosi naktimis. Argi aš materialistė? Ne... Tik mano skrandis, pajutęs neramius laikus, reikalauja simbolinių aukų – tokių, kaip prieš Velykas kaime skerdžiamas paršelis, vardan to, kad puota skalsesnė būtų.

O dabar puota, manau, buvo skalsi ne visiems – ilgapirščiai šturmavo tas vietas, kur „pasisvečiavę“ tikėjosi pralobti. Gaila, neturiu ko paklausti, ar iš apšvarintų namų maisto išsinešė... Rankas ištiesusių gatvėje varguolių taip pat buvo nemažai. Savaitę prieš šventę, lietuviai šturmavo Lenkiją ir pilnais vežimais tempė maistą namo. Matyt, daugeliui labiau norisi turėti šventinį stalą, nei tų, kurie už jo susėstų.

Didelė dalis parduotuvių mieste užvėrė duris – kas nespėjo kaip barsukai prisitempti maisto, tegul lieka alkani. Gaila šventes už grašius parduodančių žmonių – pardavėjos ir taip nepelnytai menkinamos. Tačiau tuo pačiu rankas trynė „naktinukės“ – parduotuvėse, siūlančiose alkoholį, jau nuo pat šventinio sekmadienio ryto būriavosi nemažos eilės.

Šventės ėjo ir praėjo. Alkis liko arba buvo patenkintas nesaikingo kiekio maisto. Galima tik pasidžiaugti, jog buvom palepinti geru oru – saulė, lyg didžiausia dangaus egoistė išvertė bambą vidury žydro lopinėlio ir maivėsi drabstydama saulės spindulius. Pajūryje „žaidė“ aitvarai, šunys ir katės, o vaikai šniaukštė chemijos prisotintus traškučius iš blizgančių, amžių amžiais nesuyrančių pakelių, kuriuos mielai tėvų akivaizdoje čia pat per petį metė į jūrinio vėjo plaikstomą smėlį. Juk visuotinė talka neužilgo, kas nors šiukšles surinks... Tėvams irgi ne kažin kas terūpėjo – į tą patį smėlį keliavo cigarečių pakeliai ir tonos rudo, balto stiklo butelių nuo dieviškojo „Švyturio šalies“ gėrimo. Miškuose vyko masinės „kas greičiau iškeps šašlyką“ varžybos. Skanu, sotu ir... nedvasinga...

Tad net mano neišsipildęs noras, susėsti prie tradicinio velykinio stalo, sudaužti po margutį, aptarti giminės ir draugų naujienas, pasibadyti pirštais, kas paseno, o kas pajaunėjo, kas sulyso ar pastorėjo, man atrodo visai mielas ir gražus.

Tiesa, labai norėtųsi pagirti ir kitą naujų Velykų pusę, alternatyvą natūraliai mirštančioms tradicijoms: džiugu matyti, jog sunkmečio spaudžiami žmonės laisvadienius išnaudoja susibūrimams, pasibuvimams drauge. Ar bekepant vištos gabalą miškuose, ar šlitinėjant pajūriu, bendravimas vėl tapo vertybe, nekainuojančiu malonumu, pasimėgavimu. Žmonės masiškai sėda ant žemės gelmių turto – naftos, neryjančių transporto priemonių – dviračių, lipa ant paspirtukų, riedlenčių, pledus tiesiasi ant vieno kito plotelio dar nespėjusios išdegti (nuo piktavalio žmogaus rankos) žolės, brido į jūrą ieškoti paklydusio gintaro, gainiojosi vėją aitvarais, kreidelėmis išpaišė grindinį prie uždarytų parduotuvių durų... Smagu žiūrėti, kad pastaraisiais metais mus besivaikiusi materialistinė, vertybių krizė velkasi kitą rūbą – atrandame naujus, taupesnius dalykus. Imame vertinti primirštus laisvalaikio būdus, imame judėti idant neverktume apie blogą gyvenimą.

Saulė ir po švenčių stengiasi ištempti žmonių veidus šypsenai, nuteikti šviesesnei minčiai, stipresniam tikėjimui gražia ateitimi.

Mažoji sesuo man padovanojo margutį, išdažytą šalpusnio žiedeliu. Vaiskiai raudonas, dailus jis guli ant mano stalo, lyg didžiausia vertybė – priminimas, jog nepaisant buitinių negandų, dar turiu šeimą. Turiu ir saulės spindulių žiupsnį, žydrą it lygintuvą sulygintą dangų su dekoratyviniais debesėliais. Pasidalinkime tuo, ką gražaus turime visi kartu. Su pavasariu! Vilties ir tikėjimo šviesiu rytojumi Jums!