Unikaliose Anaičių kapinėse atidengtas naujas kryžius

Praėjusį savaitgalį dėl savo istorinės vertės saugomose Anaičiųkapinaitėse susirinkusi bendruomenė pagerbė ten besiilsinčius ir atidengė kryžių, skirtą kunigo Jono Pipiro, palaidoto Skaisgiriuose, tėvams – Jonui ir Barbei Pipirs.
Jaukioje šventinėje ceremonijoje dalyvavo bendruomenė, kuriai šios kapinės yra itin brangios dėl čia palaidotų artimųjų, taip pat į paminėjimą atvyko ir kitų tikinčiųjų. Ceremoniją vedė kunigas ReinholdasMoras.
Anaičiai – maža gyvenvietė Palangos savivaldybėje, 5 km į pietus nuo Palangos centro, netoli senojo plento Klaipėda-Palanga (pirmas žvyrkelis į dešinę). Yra keli namai, mažos ir labai senos etnografinės kapinaitės. Dalis gyvenvietės yra Klaipėdos rajone.
Anaičių kapinės apibūdinamos kaip viena iš Klaipėdos krašto išskirtinių vietų – vienos iš gražiausių ir tvarkingiausių etnografinių liuteronų kapinaičių. Jos kitokios, nei likusioje Lietuvoje. Vietoj akmeninių antkapių pagrinde – kalvių daryti dailūs kryžiai.
Būtent kryžiai ir traukia apsilankiusiųjų dėmesį. Toks kryžius papuošė ir liuteronų kunigo J. Pipiro tėvų kapą. Pats kunigas J. Pipiras gimė 1833 metais Šaipiuose (Kretingalės vls., Klaipėdos aps.).
Apie 1839–1845 m. J. Pipiras mokėsi Nemirsetos liaudies mokykloje ir privačiai Klaipėdoje, 1846–1854 m. mokslus tęsė Tilžės gimnazijoje, 1855–1858 m. studijavo teologiją Karaliaučiaus universitete, 1859–1861 m. sielovados žinias gilino Vitenbergo kunigų seminarijoje.
Nuo 1861 m. spalio 15 d. J. Pipiras apie dvejus metus kunigavo bei mokytojavo Nidoje. Kandidatavo į 1863–1866 m. kadencijos Prūsijos karalystės seimą Tilžės-Lankos apskrityje, tačiau nebuvo išrinktas. 1863–1868 m. kunigavo Įsėje, 1869–1872 m. – Kraupiške. 1872 m. iš Mažosios Lietuvos persikraustė į Tauragę, iki 1882 m. buvo Tauragės evangelikų liuteronų parapijos klebonas, aptarnavo dar keletą aplinkinių parapijų, ugdė lietuvių evangelikų liuteronų tautinį sąmoningumą, paskatino susitelkti lietuvišką Batakių evangelikų liuteronų parapiją. Dėl rūpinimosi lietuvišku švietimu ir knygų iš Prūsijos gabenimu pateko į rusų valdžios nemalonę ir, vengdamas persekiojimo, turėjo bėgti iš Tauragės. Nuo 1882 m. iki mirties tris dešimtmečius kunigavo Klaipėdos lietuvininkų (Jokūbo) evangelikų liuteronų bažnyčioje, nuo 1887 m. buvo šios parapijos klebonas, Klaipėdos gimnazijoje dėstė lietuvių kalbą. Parapijiečius ragino neišsižadėti gimtosios kalbos ir vaikus konfirmacijai rengti lietuviškai, prisidėjo prie peticijų, reikalaujančių grąžinti lietuvių kalbą į Mažosios Lietuvos mokyklas, rūpinosi mokytojų seminarijos Klaipėdoje steigimu. Nuo 1881 m. buvo Lietuvių literatūros draugijos narys.

„Palangos tilto“ inf.