Užgavėnės – tikra ar veidmainiška šventė?

Pasispardymas šv.Velykų belaukiant

Užgavėnės – sena šventė, žinoma visose Europos šalyse. Jos paskirtis – išvyti žiemą, paskatinti greičiau ateiti pavasarį. Šventė švenčiama likus 7 savaitėms (46 dienoms) iki Velykų. Šventės ištakos pagoniškos, tačiau ir dabar glaudžiai susietos su krikščionybe. Per Užgavėnes leidžiama paskutinį kartą gausiai ir riebiai pavalgyti, išsidūkti, o jau kitą dieną prasideda Gavėnia, trunkanti iki šv.Velykų, kurios šiemet balandžio 12-ąją. Šiuo laikotarpiu skatinama pasninkauti, nevalgyti mėsos, gedėti iki Kristaus prisikėlimo šventės.

Šventė susieta su žemdirbyste

Tikram lietuviui nereikia pasakoti, kad šventė turi būti pilna triukšmo, geros nuotaikos, muzikos garsų, persirengėlių ir...maisto. Turbūt nereikia priminti ir to, kad senoliai sakydavo, jog jei nešvęsi Užgavėnių, nelaimės tavęs neaplenks ištisus metus. O nelaimės, nuo senų laikų, siejamos su derliaus nebuvimu, nelaimėmis ūkyje. Esą triukšmaudami žmonės budiną žemę, ruošia ją priimti ir išauginti visas lietuviui įprastas kultūras – javus, daržoves, pievas gyvuliams ganyti. Persirengėliai ir „nepriimtini atėjūnai“ (tiksliau – žmonės, persirengę jais) turėjo užtikrinti, kad joks svetimas prašalaitis, niekadėjas ar kitoks kenkėjas neatims uždirbto turto, nesugadins darbo ūkyje, kuriam kaip tik pradedama ruoštis. Tiesa, prieš krikščionybę, pasakojama, šventė gyvavo Ragučio pavadinimu. Tik priėmus krikščionybę ji gavo ir kitą vardą, ir kiek kitokią paskirtį – tai tapo smagiu ir nuotaikingu pasilinksminimu prieš ilgą ramybės periodą. Juokauti, pokštauti, juokais apgaudinėti, triukšmauti, važinėtis arklių kinkiniais ir ratais buvo būtina. Ne ką mažiau laimės turėjo atnešti ir laistimasis vandeniu, voliojimasis sniege. 

Sava šventė turi išlikti

Nors dabar Lietuvoje žemdirbystė jau senokai nebėra pagrindine sotų kąsnį užtikrinančia veikla, šventė neišnyko. Tik pakeitė pavidalą – persirengėliai, Morės deginimas išliko, tačiau ši šventė pažymima sueigomis miesto centre, viešose erdvėse. Etnologai, etnografai skatina žmones neišbraukti senųjų tradicijų iš gyvenimo – esą ir taip pernelyg pataikaujama vakarietiškai kultūrai ir svetimoms šventėms. O ši, iš kurio taško bepažiūrėsi, tikra lietuviška šventė, turinti gilias tradicijas ir daugybę atmainų visuose regionuose (vienaip švenčiama Žemaitijoje, kitaip Suvalkijoje ar Aukštaitijoje).

Nusivylė švenčiančiais

Proga pasipelnyti?

Švenčia ir kitos tautos

Pavasario laukimo ir atsisveikinimo su žiema šventė atsispindi ir kitų kultūrų tradicijose. Venecijoje, Italijoje vykstantis kasmetinis karnavalas, Rio de Žaneiro festivalis, alsuojantis sambo ritmu, Rusijoje švenčiama blynų diena – tai tik keletas pavyzdžių iš Užgavėnių repertuaro. Šalta Suomija, sulaukianti pavasario kiek vėliau nei mes, taip pat švenčia – pažodžiui verčiant, ši diena vadinama „Nusileidimo“ diena. Tądien tiesiog būtina važinėtis rogutėmis nuo kalno – kuo toliau nulėksi, tuo geresni metai, derlius bus, tuo gražesni linai augs. Dabar likusios tradicijos pranašauja tiesiog gerus metus, sėkmę ir turtingą stalą. Bandelės su uogiene, saldumynai su grietinėle, riebus maistas – tuo tiesiog būtina užkandžiauti ir dirbti ne daugiau nei pusdienį. Kitas būtinai turi būti skirtas pramogoms, linksmybėms ir, aišku, saunai. Daugeliui suomių ši šventė patenka ir į kitą malonumų verpetą – visi suomiai gauna 5 savaites kasmetinių atostogų. Viena iš jų – būtinai žiemą. Ne veltui jos ir vadinamos „slidinėjimo“ atostogomis. Suomis, sakoma, jau gimsta su slidėmis ir saunos kepure. Tad jam priklauso bent kartą per metus pasimėgauti sniego malonumais bei ilgiau pasilepinti saunoje.

Tradicinės lietuviškos Užgavėnės, sakoma, irgi trukdavo tris dienas. Tačiau dabar galimi tik pasidžiaugti, kad jos apskritai išliko naujų švenčių ir tradicijų fone. Dabar didžiosios linksmybės mus pasieks tik už kiek daugiau nei mėnesio – per šv.Velykas.