Vėl apie atostogas

Vakar nuplėšiau kalendoriaus lapelius ir nustėrau – vasara jau mosuoja ranka. Kitiems kraunantis lagaminus ar skaičiuojant dienas iki atostogų, sunerimstu ir aš: ar turėsiu šiemet „katino dienų“ ir kokios jos bus?

Sezono pradžią paskelbusi Palanga tarsi subangavo kitu ritmu. Pasikeitė miesto gatvės, vis intensyviau pilnėja kavinės, barai, viešbučiai ir kambarėliai pas močiutes. Džiugu, kad Palangai negrūmoja kaulėtas krizės pirštas – tikimąsi, kad prasidėjęs ir pagreitį įgaunantis sezonas papildys verslininkų kišenes, jog poilsiautojų bus visą vasarą. Tačiau nepatriotiškai teigiu, jog atostogoms niekada nesirinkčiau Palangos. Pamenu dar vaikystės vasaras, kai iš tolimo krašto Aukštaitijoje kartą per metus susiruošdavome kelių dienų „atostogoms“ Palangoje. Pirma diena gal ir priminė atostogas, visa kita – tik laukimas jų pabaigos. Taip – saulė, jūra, šiltas paplūdimio smėlis. Tik tiek. Vaikystės atsiminimus lygindama su dabartine Palanga negaliu atsistebėti – net ir šiandien niekas nepasikeitė. Galbūt padaugėjo komercinių objektų – originalių kavinių, ištaigingų viešbučių, bet tai – viskas. Jokių pramogų, jokios veiklos, tik tas pats marširavimas pirmyn-atgal skersai Palangos. Atėjęs į valdžią Vytautas Stalmokas aiškiai užsibrėžė savo tikslus – pakelti kurortą į kitą lygmenį, atrasti galimybių ir erdvės sportui, paversti Palangą visai šeimai patraukliu kraštu. Tarsi Dalia Grybauskaitė dabar apie LEO LT, jis kalbėjo tvirtai ir užtikrintai. Tiek laiko praėjo, tiek vandens nutekėjo, o rodos, nė žingsnelio į priekį. Ar dviračių gausa reiškia pramogų plėtotę? Ar keli papildomi suoliukai įrodo investicijas į kurorto veidą? Spaudžiu dešinę komunalininkams. Jie intensyviai tvarkydami miestą, puošdami gėlėmis ir įjungdami fontaną padaro viską, kas jų valioje. Tačiau kur „vasaros atostogų sostinė“?

Palanga atrodo taip, kaip atrodė. Aukštoji mada ant tilto ir „basanoškėj“: nendrynų gulbės, apsikaišiojusios tais medžiagos lopinėliais, kuriuos net rūbais pavadinti sunku, glaudžiasi prie sunkia grandine pažabotų, kampuotų ir gana agresyvaus stoto vyriokų. Smalsiai norėtųsi paklausti tų itin jaunų, bet itin „suaugėliškai“ besistengiančių atrodyti – ar jums, mielieji, jau baigėsi mokslo metai? Jaučiuosi kitokia, jaučiuosi „ne tokia“, kai neklibikščiuoju ant tilto lentelių batais, su milžiniškais kulniukais, kai nebėgu nusilengvinti į kopas...  

Kurortinių romanų sąvoka taip pat išaugo iš savo rėmų – istorijos, verčiančios nutylėti pavardes, liudija, jog romanus keičia... romanai už pinigus. Palangiškis, prieš gerą pusmetį pasakojęs skandalingą istoriją apie paaugles, pragyvenimui užsidirbančias „iš pasimatymų“, patvirtino, jog visa tai dar tęsiasi, o istorija turi naujų dalyvių...

Atostogos, vieniems keliančios asociacijas su sutvarkytais namais ir iškeptu pyragu, kitiems – su Maljorka ar bent pamėgtu Egiptu (galimybė gauti kelių žvaigždučių dvivietį kambarį vos už 7-10 eurų parai), tretiems vis dar siejasi su gintariniu paplūdimiu ir skurdų atostogų paketą siūlančia Palanga. Dar vieniems atostogos ne savo noru tęsiasi jau kelis mėnesius ar net pusmetį... O kada jos baigsis – nežinia.

Tačiau poilsio reikia visiems. Kad ir kuo jis kvepėtų, kad ir koks bebūtų – tai laikas sau. Laikas neveikti nieko arba veikti tik tai, ko norisi tą akimirką. Kita vertus, atostogos būtinos darbingumui pakelti.

Anekdotinė gyvenimiška situacija. Sėdi kabinete du buhalteriai ir kalbasi. Vienas sako: „Klausyk, tavęs nenervina? Trys metai be atostogų! Aš taip nebegaliu, viskas!“. Kitas atsiliepia: „Na jau tikrai... Palauk, aš kai ką sugalvojau“. Mikliai užsikabaroja per spintas, pasikabina ant užuolaidų karnizų kojomis ir nunarina galvą žemyn. Užeina direktorius ir nustebęs klausia: „Kas čia dabar? Ko čia kabi?“. Buhalteris atsako: „Jei aš elektros lemputė, tai ko man nepakabėjus?“. Direktorius: „O varge... Oi oi... matau, prastai čia... Imk greitai savaitę atostogų ir ilsėkis, pervargai“. Tas staigiai susirenka mantą ir keliauja pro duris. Iš paskos lekia ir antrasis kolega. „O tu dabar kur, a?“, - klausia direktorius. „Kaip tai kur – aš be šviesos dirbti negaliu...“, - atsako.   

Aliuzija į atostogas. Laukiu nesulaukiu...