Vienuoliktoje parodoje stulbinanti kalėdinių atvirukų įvairovė

Penktadienio vakarą dailės salone „Mostas“ atidaryta tradicinė – jau vienuoliktoji – kalėdinių atvirukų paroda. Keturiolika Palangos dailininkų čia pristato per 120 atvirukų, stulbinančių savo įvairove.

Jau vienuoliktą kartą
Atidarydamas tradicinę vienuoliktąją parodą kūrybinės grupės „Mostas“ vadovas dailininkas Juozas Griušys pasidžiaugė, kad daugiau nei prieš dešimtį metų Nijolei Griušienei kilęs sumanymas iki šiol aktyviai palaikomas ir „miestiečių“, ir kitų Palangos kūrėjų.
„Kartais išgirstame, jog menai „nusibaiginėja“. Tuo tarpu mes neleidžiame „numirti“ kalėdinių atvirukų žanrui, ir tai išties džiugina“, – kalbėjo J.Griušys, nuoširdžiai padėkojęs visiems keturiolikai parodai savo darbus pristačiusių kūrėjų.
Parodos rengėjai suskaičiavo, jog menininkai šiemet sukūrė 127 atvirukus. „Yra buvę metų, kai atvirukų eksponuodavome ir daugiau. Tačiau ir šiųmetinis „derlius“ puikus“, – džiaugėsi „Mosto“ vadovas.
Tiesa, jis prisipažino pats šiais metais nespėjęs nė vieno atviruko sukurti. Ir čia pat pasižadėjo kitąmet parodai pristatyti mažiausiai tris kūrinius. Pažadą sutvirtino visiems atidaryme dalyvavusiems autoriams bei svečiams matant, suvalgęs vieną atviruką. O apstulbusiems žiūrovams paaiškino: nėr ko stebėtis – išmoningasis menininkas Vytautas Kusas šiemet sukūrė... valgomų atvirukų.

Pradėjo gyvatės metus
Tradicinei parodai darbus pristatę autoriai: Eglė Lipinskaitė, Vilma Šakalienė, Ieva Litvaitytė, Reda Ščerbakovienė, Dalia Skridailaitė, Miglė Jonaitienė, Gražina Eimanavičiūtė, Gražina Oškinytė, Aušra Kryževičiūtė, Dovilė Oškinytė, Daiva Rimkevičienė, Vytautas Kusas, Roma Tumosaitė, Rasa Užpelkytė, – kartu su į parodos atidarymą susirinkusiais svečiais „dalyvavo“ dar vienoje tradicijoje. Jau vienuoliktąjį kartą N.Griušienės prašymu kepyklos „Kimba“ konditerės parodos atidarymui iškepa ypatingą tortą. Jis kasmet vaizduoja gyvūną, pagal kinų horoskopą globosiantį ateinančius metus.
„Pernai valgėme drakono formos tortą. Šiemet kviečiame paskanauti gyvatės. Tiesa, ji – ne juoda, kaip ateinančių metų simbolis, o tokia, sakyčiau, lietuviškų spalvų“, – juokavo J.Griušys, pridūręs, jog kitąmet bus suvalgytas dvyliktasis gyvūnas – žirgas, o po to ratas pradės suktis iš naujo, mat kinų horoskope ženklai kartojasi kas dvylika metų.
Kol autoriai skanavo torto ir aptarinėjo atvirukų kūrimo subtilybes, kūnus pasotinę svečiai penėjo sielą, apžiūrinėdami parodą. Eksponuojami atvirukai turėjo įtikti patiems išrankiausiems ir patį įvairiausią meninį skonį turintiems žiūrovams. Čia ir ranka pieštukais piešti, ir akvarele lieti, ir šilkografijos, ir aplikacijos bei koliažo technikomis kurti darbai – nuo visai mažučių miniatiūrų iki tokių, kuriuos galima paveikslais pavadinti. Labai margi ir mažiau spalvingi, rytietiškąjį horoskopą apžaidžiantys bei tradicines eglutes, senius besmegenius bei angelus vaizduojantys kūriniai traukte traukė akį.

Ir tradicija, ir naujovės
„Kasmet dalyvauju kalėdinių atvirukų parodoje ir kasmet prisižadu, jog tai bus paskutinė, – paklausta apie atvirukų kūrimo subtilybes sakė Reda Ščerbakovienė. – Kodėl? Todėl kad nemėgstu jų kurti, nes atvirukai man per maži, neturiu tiek kantrybės. Bet kaskart Nijolė Griušienė išprašo, kad ką nors sukurčiau. Šiemet bent jau man buvo kiek lengviau: kiti metai – gyvatės, o kadangi visos moterys privalo būti šiek tiek gyvatės, tad turėjau temą“.
Nuo pirmosios parodos jose dalyvaujanti Gražina Oškinytė-Eimanavičienė sakė, jog jai kaip tik patinka, net įdomu kurti atvirukus Kalėdų tema. Kitokių, tiesą sakant, ir netenka kurti.
„Būna, kad juos bekurdama išrandu ką nors naujo, ką paskui panaudoju kituose darbuose. Būna, kad grįžtu prie senų dalykų – štai šiemet kai kuriuos atvirukus piešiau ranka, pieštuku. Taip pat tobulinau tekstilės ir lino medžiagos techniką, su kuria man patinka improvizuoti“, – sakė dailininkė.
O štai Gražinai Eimanavičiūtei ši atvirukų paroda – pirmoji. Jauna menininkė sakė paskutiniu metu itin susidomėjusi kaligrafija, tad ir savuosiuose atvirukuose Kalėdų temą „apžaidusi“ kaligrafijos pagalba.
Vytautas Kusas, kaip pats sakęs, šių metų parodai atvirukų prikūręs tiesiog „be skaičiaus“, paklaustas, kaip jam kilusi mintis sukurti valgomą atviruką, sakė, jog kai galvoji, gali prigalvot visko. Ir pajuokavo, kad jam atvirukų „žanras“ – per didelis. Miniatiūrinių kūrinių rekordus pasiekiantis menininkas priminė, jog mažiausias jo kurtas atvirukas buvo nago dydžio. O šioje parodoje jie – nei labai maži, nei labai dideli.
„Galima pajuokauti, jog valgomi atvirukai – gera ir originali užkanda prie vyno, – šypsojosi menininkas. – Galiu patikinti, jog čia – jokios apgavystės: visi atvirukai turi sertifikatus, jų „valgymo“ laikas – iki 2013-ųjų pabaigos. O daromi jie panašiai kaip „plotkelės“, spalvoms naudoti maistiniai dažai“. ,
O š