Feliksas Raudys – dukart gimęs

Feliksas Raudys – vienas iš Palangos vandentiekininkų veteranų, darbui vandentiekio įmonėje paskyrė 27 metus nuo 1962 iki 1989 metų. Bendradarbių tarpe buvo autoritetas, gerbiamas ne tik tiesioginių, bet ir įmonės vadovų. Dailininko Romo Kuncos nutapytas išraiškingas F. Raudžio portretas puošia „Palangos vandenų“ administracinio pastato antrojo aukšto fojė.
F. Raudys gimė ir užaugo Palangos senamiestyje (senieji palangiškiai sakytų „sermiestyje“), kaip ir tėvai dirbo žemę, laikė karvutę bei arklį. Nuo pat jaunų dienų žvejojo Palangoje veikusioje Kunigiškių žvejų artelėje. Gyvenimas tekėjo įprastai ramiai, monotoniškai.
Jeigu ne ta lemtingoji 1960 metų gegužės 12 diena, tiksliau naktis.
Dorės trijų žvejų ekipažas tądien išėjo į jūrą naktinei žūklei. Kadangi priekrantėje vanduo jau buvo įšilęs, menkės pasitraukė „aukščiau“, tad žvejai nusprendė „eiti į antrą kalną“, t.y. apie dešimt kilometrų nuo kranto. Dorės komandą sudarė du vyresnio amžiaus žvejai: grandininkas Vladas Tiškus, Pranas Meškys ir jauniausias iš jų – F. Raudys. Naktis atrodė labai palanki žvejybai, tyli, rami, be rūko ir vėjo. Žvejai išleido tinklus, išmetė inkarą, ant dorės stiebo pakabino žibalinį žibintą ir pasiruošė ramiai laukti ryto. Pagal nustatytą tvarką du žvejai ilsisi kajutėje, o vienas budi prie vairo. Tą lemtingą valandą budėjo Feliksas, kažkiek prisnūdo, bet tuoj pat pažadino keistas sapnas – susapnavo audrą su perkūnija. Pašokęs iš snaudulio pamatė sparčiai artėjantį link jų didžiulį laivą. Feliksas pradėjo šaukti, mojuoti rankomis – laive nesimatė jokio judėjimo, iš kubriko iššoko draugai. Didysis laivas vis artėjo ir dorės brigada su siaubu stebėjo kaip už kelių sekundžių milžinas trenksis į juos.
Smūgis buvo baisus, didysis laivas šipuliais pavertė medinius dorės bortus, į šaltą jūrą išsviedė   žvejus ir, net nemėginęs imtis kokių nors priemonių žmonėms gelbėti, nuplaukė sau.
Feliksas įsikibo į kajutės nuolaužą kartu su P. Meškiu, kiek toliau plūduriavo į kitą nuolaužą įsikibęs V. Tiškus. Vanduo buvo labai šaltas. „Pranai, laikykimės“, – vis skatino draugą Feliksas, tačiau jautė, kad ilgai jie neištvers. Kitoje kajutės nuolaužos pusėje buvęs 60-metis P. Meškys netrukus dingo vandenyje, V. Tiškus dar plūduriavo įsikibęs borto nuolaužos. Pradėjo aušti.
Feliksas suprato, kad ilgai neištvers šalčio, todėl ėmė visu balsu šaukti vien dėl to, kad kiek apšiltų. „Gelbėkit“, – balsas virš ramios jūros sklido toli ir jį išgirdo ne per toliausiai traukę tinklus Šventosios žvejai. Šie nieko nelaukę atkabino savo tinklus ir pasileido balso link. Feliksas dar turėjo jėgų šaukti, netrukus išgirdo atsiliepiant gelbėtojus. Priplaukus šventojiškiams, Feliksui jau nebuvo galių įlipti į jų laivą, tad teko įkelti už drabužių užkabinus kobiniu. V. Tiškaus prie  nuolaužos jau nebuvo.
Feliksą pargabeno į krantą, perrengė sausais drabužiais, pagirdė karšta arbata ir pranešė žmonai, kad jos vyras gimė antrą kartą.
Žmones pražudęs laivas priklausė Klaipėdos jūrų laivininkystei, vežė iš Klaipėdos į Venspilį arklius. Budinti įgula manė, kad visi žvejai žuvo ir niekam nepranešę nuėjo savo keliais. Jokio tyrimo nebuvo, šeimoms apie kokias nors kompensacijas niekas net neužsiminė.
Juokingiausia, kad ilgai F. Raudį tardė KGB „specialistai“. Kadangi žuvusių kūnų nerado, manė, galbūt visa tai suvaidinta, o V. Tiškus ir P. Meškys pabėgo užsienin. Tik po metus trukusių tikrinimų bei apklausų Feliksą paliko ramybėje.
Nebuvo kur dėtis ir F. Raudys dar beveik du metus žvejojo, nors žmona nuolat ragino pasiieškoti kito darbo krante.
1962 metų vasario 2 d. F. Raudys pradėjo dirbti tuometinėje Vietinio ūkio valdyboje vandentiekio tarnyboje ir ten dirbo iki išėjimo į pensiją.