Vis gardžiuojuosi savu laiku: eiti, stebėti, nesistebėti ir... landsbergiškai sau juoktis

Su intelektualiuoju literatūrinės kūrybos ir žurnalistikos autoritetu, naujienų piligrimu Algimantu Čekuoliu (82 m.) galima diskutuoti, bet ginčytis – nepatartina. Šventa yra ši jo bevargės gyvensenos taisyklė: „Svarbiausia yra nesustoti ir dirbti, kitaip pradėtų pulti ligos. Visiems, o ypač – žurnalistams, svarbiausia domėtis ir būti tokiems smalsiems tarsi septynerių metų vaikas saldainių parduotuvėje“. Ir dar ypatingai akcentuotina senojo „jūrų vilko“, visažinio dėdės A. Čekuolio mintis: „Nuėjus keturis kilometrus per parką, atsiranda raumenų džiaugsmas. Malonu. Vaikščiojimas yra absoliučiai „geras maistas nuo visko“. Kiekvienam – savas „durnogenas“. Pati maloniausia, nes dar ir sveikatinanti „liga“ yra „Neramių kojų sindromas“. Taip iš Indijos jogų supratęs jau mokė ir Vilhelmas Storosta-Vydūnas. Vedūnas. Vedlys į sielos ir kūno ekologiją, „ilgaamžę“, į dorą ir „grožę“. Tikėjimas! Šio žodžio gelmėje yra kodas, mano gerasis bendraminti bičiuli palangiški: eiti, matyti, pažinti, klausytis, išjausti, palytėti, išgyventi savimi, savyje visą šio spalvingo „Pasaulio dvarą“, visą gyvenimą – štormo jėgą apmąstant štilyje. Nuo „Jūros altoriaus“. Be tarpininkų ir žmonių pinigų. Smėlynų laike. Žygiuose, neskaičiuojant kilometrų. Bet... Jaučiant buvimo džiaugsmą.
„Esu gražiai girtas Gyvenimu“, – pasidžiaugiu vilniečiui, „Gairių“ redaktoriui, 50 metų patikimam poetiškos dūšios aukštaičiui Algirdui Kustai. Man pritartų daug Palangos kranto ėjikų, bėgikų, turistų dar nuo „SSSR“ laikų – Vytautas Mažeika, ištvermės etalonas Egidijus Šalkauskis, Lidija Umbrasienė ir abu jos šaunūs sūnūs, Regina ir Dainius Kepeniai, Petras Grecevičius, Jonas Brindza, Vytautas Dirmeikis, Edmundas Benetis, Nijolė Piepuolienė, man pritartų kiekvienas ir kiekviena, kas už sveikatingą gyvenseną – sąmone ir pasąmone, rankom ir kojom. Beje, savo akimis mačiau žvaliai su šeima panagliais žygiuojant ir mūsų merą Šarūną Vaitkų.
Po 12-os atsakingo, tvarkingo, sau nemeluojančio „Jūros ciklo“ metų savo dienoraštyje įrašiau frazę, kuria neabejoju: „Gal pernelyg ilgai autoritetais buvo klastūnai ir amoralūs egoistai – latrai?“ Pritariu tam, kas sako: „Velniškumo žmonėse daugiau, negu dieviškumo, moralumo“. Štai ir aš gal jau 20 metų girdžiu vienintelį klausimą – priekaištą: „Kodėl tu ne vagis?“ Žmonių pasaulio logika ir alogizmai netelpa net į jūros formatą. Mus supa daug žmonių, kurie pernelyg anksti „pasidavę“, iškėlę baltas dvasinio nuovargio vėliavas, o tai – laidojantys savo ateitį, atmintį, minties, o pirmiausiai – kūno ilgaamžystę. Niekas taip nenualina, kaip buki, provincialūs, beprasmiški „Vienos tiesos ginčai“. Ne aš – baltesnis, o kitas ne juodesnis. Ne aš čia – svarbiausias. Bet aš noriu čia su visais sveikai susikalbėti ir rasti bendrų temų, bendrų žygių takų ir bendraminčių tuose pajūrio takuose. Eikim, planuodami vis naujus darbus ateičiai, galvodami apie naujus gėlynus. Palangoje ir Lietuvoje. Negalvok, pakeleivi, kad kuprinė sunki ir tu be sustojimo nueisi – ne, nustraksėsi jūros krantu nuo Karklės – Šaipių – Plazės ežeriuko – Nemirsetos iki Saulėtekio tako Palangoje. Noras norėti gimdo norą galėti: „O kada aš gyvensiu, jeigu šiandien verkšlensiu?“ Nes gyvenimui išstudijuoti, „išuostinėti“ žmonių – sieldaužių kėslus ir klastas reikia daug fizinių ir moralinių jėgų. Ryžto, pasiryžimo, optimizmo ir savo „EGO“ neslepiančios valios. Kai eini smėlynais ir jauti greta šnarant muzikalią jūrą – nieko sunkaus. Tai, kas vakar žeidė, tai, kuo piktinaisi – smulkmeniška ir juokinga. Nueini – pareini – nusiramini su kuprine ir... štai jau keturi metai jokio daktaro nereikia. Stebuklas: priartėjus prie jūros – vienu metu – viskas gerai. Čia ir laukia savas dievas.
Kiekvieno individo – savarankiškai egzistuojančio organizmo, asmens gyvenimas – tokia didinga „smulkmena“ Žemės visatos erdvėje, kad, – įsiklausyk! – net ir margaspalvis Birutės parko genys ritmingais pušies tuksenimais praeiviui kartoja:
„Tau patart atrast galiu
Kuo daugiau Aistros kelių,
Nors pasauly – daug apgaulių,
Vykis Kelią, artink Saulę,
Kuo ilgiau čia, kuo ilgiau čia,
Širdžiai – meilės, kojoms greičio“.

Panašiai mums visiems šiandien patartų ir žymiausioji, valingiausia XX-XXI amžių sankirtos Palangos (Mėguvos) krašto keliautoja, gidė, literatė, biologė – ornitologė visų paukščių sesuo be kabučių, smalsioji kovo pirmosios žuvis, Lidija Umbrasienė. 2002 metų rugpjūtį ji mane pirmą kartą „pervedė“ Baltijos krantu iš Girulių į Palangą, supažindino su Prūsijos smėlynais, upeliais, akmenynais, ačiū, kuprinė ir šiandien „priaugusi“ prie mano nugaros. Iš esmės pasikeitė mano gyvensenos stilius. Esu 100 procentų gamtamylys. Ačiū už tai. Už vartus į 1000 pasakų. Žygis yra savęs – jėgos, valios ir ištvermės galių patikra. Auditas. Sielovadyba. Menas be „gliutvaimatų“. Ne „projektai“. CNS kantrumo akademija. Juk svarbiausia – sugebėti suvaldyti savo emocijas, nervus. Tai būtina, nes gyvenimas yra tokia didinga, kiekvienam individui dangiškųjų jėgų dovanota, deja, vienkartinė, „smulkmena“, kurią reikia išjausti, visa savo esybe, (esme, vidiniu turiniu), kiekviena jautruoliška nervalaste. Kad atrastum, pažintum tikras tikro Pasaulio paslaptis, kad sužinotum KUR, KODĖL, KAM gyvenu, ko reikia gyvenimui ir KAIP gali tu gyventi. Paslaptis visada po KLAUSTUKU. Todėl reikia eiti, reikia Gyvenimo žygio. Einant lapkričio 17-ąją ir gimė ši „Pasaka po jūros kriauše“.