Žirgelis Karis iš Palangos Kurorto gatvės sukėlė komentarų audrą: vieni kaltina kaimynus, kiti įspėja dėl vaiko saugumo

„Palangos tilto“ straipsnis apie aštuonmečiui Motiejui globėjos padovanotą žirgelį Karį laikraščio „Facebook“ puslapyje sukėlė tikrą komentarų audrą. Vieni skaitytojai stojo ginti berniuko ir jo globėjos Rimos, kaltindami kaimynus nepakantumu, pavydu ir net žmogiškumo stoka, tačiau kiti atkreipė dėmesį į visai kitą problemos pusę – jauno žirgo poreikius, vaiko saugumą ir atsakomybę laikant tokį gyvūną gyvenamųjų namų kaimynystėje.

Diskusijoje netrūko ir itin aštrių žodžių. Tačiau tarp emocingų pasisakymų išsiskyrė palangiškio pedagogo Marsel Balasanov komentaras. Jis teigia pažįstantis ir Motiejų, ir jo kaimynus, todėl ragina neskubėti vienos pusės paversti didvyriais, o kitos – blogiečiais.

Marsel Balasanov: „Tik išklausius abi puses galima daryti objektyvias išvadas“

„Pažįstu ir Motiejų, ir jo kaimynus. Manau, kad tik išklausius abi puses galima daryti objektyvias išvadas“, – diskusijoje pabrėžė M. Balasanov.

Jis paragino situacijos iš arti nežinančius žmones susilaikyti nuo skubotų vertinimų. Anot jo, viena XXI amžiaus problemų yra žmonių polinkis labai lengvai klijuoti etiketes ir teisti kitus nežinant visų aplinkybių.

Tačiau bene svarbiausia jo komentaro dalis buvo skirta pačiam Motiejui.

„Mano, kaip pedagogo, nuomone, vaiko globėjai turėtų stengtis atrasti ryšį ne tik su kaimynais, bet ir su visais žmonėmis, kurie vienaip ar kitaip bendrauja su vaiku“, – rašė jis.

M. Balasanov perspėjo, kad vaikui formuojant požiūrį, jog aplinkiniai yra jo priešai, ateityje jam gali būti sunkiau kurti normalius santykius su žmonėmis. Jo pasiūlymas abiem konflikto pusėms labai paprastas – susėsti ir kalbėtis: „Nesipykite, būkite žmonėmis. Neskleiskite neapykantos ir nenuteikinėkite vieni prieš kitus – ypač vaiko akivaizdoje.“

Dalis komentatorių stojo mūru už Motiejų

Bene garsiausiai diskusijoje skambėjo žirgelio ir Motiejaus gynėjų balsai.

Audrius Ramuckis, prisistatęs gyvenantis netoliese, tikino, kad žirgelis niekam netrukdo. Jis itin griežtai kritikavo „atsakingais“ ir „pilietiškais“ save laikančius kaimynus bei ragino „lygioj vietoje“ nekurti problemų.

Bronislovas Juodviršis taip pat nematė pagrindo konfliktui: „Teritorija didelė, niekam nemaišo, žirgas švarus, gerai prižiūrimas.“ Jo nuomone, kaimynai turėtų gyvūnu grožėtis, o ne dėl jo piktintis.

Rasa Jonuskienė svarstė, kad kaimynų nepasitenkinimą galėjo sukelti pavydas. Ji nesutiko ir su argumentu, kad Kariui trūksta draugijos – anot moters, žirgas turi Motiejų. Savo anūkės ir jos žirgo ryšį ji pateikė kaip pavyzdį, kad žmogus ir žirgas gali tapti geriausiais draugais.

Rita Jansonienė apgailestavo, kad kaimynai, užuot padėję žirgelį auginančiai šeimai, pradėjo, jos žodžiais, „kažkokį terorą“.

Vidmantas Mizaras taip pat pirmiausia akcentavo vaiko džiaugsmą: „Vaikas laimingas, tai svarbiausia!“ Jo nuomone, dalies žmonių baimė kyla dėl to, kad jie vaikystėje augo be gyvūnų.

Aliutė Globienė, pati užaugusi tarp arklių, nes jos tėvas buvo arklininkas, sakė per savo gyvenimą negirdėjusi, kad arklys būtų ką nors blogo padaręs žmogui.

Violeta Athorn stebėjosi pačia kaimynų baime: esą prie namų yra tvoros, tad neaišku, kodėl arklys turėtų kelti tokį išgąstį.

Solveiga Grizinauskaitė buvo dar kategoriškesnė. Ji ragino Rimą nenusiminti, net siūlė sukurti ją palaikančią „Facebook“ grupę ir šią istoriją viešinti plačiau.

Irena Matkeviciene taip pat stojo vaiko pusėn, ragindama kaimynus palikti Motiejų ramybėje.

Tačiau žirgus pažįstantys žmonės įžvelgė realių pavojų

Kita komentarų grupė ne tiek palaikė kaimynus, kiek kėlė klausimą: ar vienerių metų žirgas apskritai yra tinkamas gyvūnas aštuonmečiui vaikui ir ar jam sudarytos tinkamos sąlygos?

Vieną iš išsamiausių komentarų parašiusi Renata Ofomala pabrėžė, kad vaikas su jaunu arkliu neturėtų likti vienas. Šalia, jos nuomone, turi būti ne tik suaugęs, bet ir su žirgais elgtis mokantis žmogus. Ji atkreipė dėmesį ir į tai, kad arklys yra bendruomeninis gyvūnas, kuriam reikia savo rūšies draugijos.

Jos nuomone, racionalesnė išeitis būtų Karį laikyti netoliese esančiame žirgyne, kuriame būtų užtikrintas šėrimas, judėjimas, priežiūra ir prireikus veterinarinė pagalba, o Motiejus galėtų ten kasdien lankyti savo augintinį. Ji suabejojo ir tuo, ar 30 arų sklypas ilgainiui liks tinkamas žirgui – pieva gali virsti purvynu ir dulkynu.

Vaida Žvirblė, kurios pačios vaikai, anot jos, praktiškai auga žirgyne, sakė niekada neleidžianti jų vienų į žirgų aptvarus, ypač prie jaunų žirgų. Jos vertinimu, jaunas trakėnas, kad ir koks ramus atrodytų, yra energingas ir nenuspėjamas: gali netyčia užminti vaikui ant kojos ar įkąsti. Ji svarstė, kad vaikui būtų buvę saugiau įsigyti vyresnį žirgą.

Jovita Bielevičienė trumpai priminė dar vieną svarbią aplinkybę: „Žirgai yra bandos gyvūnai, vieniems jiems liūdna gyventi.“

Panaši mintis kartojosi ir kituose komentaruose – net dalis žmonių, kurie nekritikavo pačios Rimos idėjos auginti Karį, abejojo, ar jauną žirgą reikėtų laikyti vieną.

Diskusijoje taip pat nuskambėjo pastaba, kad vienerių metų Karis iš esmės dar yra kumeliukas, todėl jo elgesys ir būsimas temperamentas nėra tas pats, kas suaugusio, išmokyto žirgo.

Komentarai atskleidė daugiau nei ginčą dėl vieno žirgo

Tad po „Palangos tilto“ straipsniu susidūrė ne dvi, o bent trys pozicijos.

Vieni komentatoriai mato laimingą vaiką, kuriam ryšys su žirgu akivaizdžiai daug reiškia, ir kaimynų pasipiktinimą vertina kaip nepakantumą. Kiti pirmiausia mato didelį ir dar labai jauną gyvūną, kurio laikymas reikalauja žinių, erdvės, socializacijos bei nuolatinės suaugusiųjų priežiūros. Treti, kaip M. Balasanov, ragina apskritai nustoti ieškoti kaltųjų ir pagalvoti, kokią aplinką suaugusiųjų konfliktas kuria aštuonmečiui.

Galbūt būtent pastaroji mintis geriausiai apibendrina audringą diskusiją.

„Mažiau neapykantos, mažiau neigiamų emocijų, mažiau kaltinimų ir daugiau normalaus žmogiško bendravimo“, – ragino M. Balasanov. Jo įsitikinimu, vaikui augti padės ne vien arklys – Motiejui taip pat teks išmokti gyventi tarp žmonių.