Zita Baniulaitytė apie projektą „Kūrybiška bendrystė Palangoje“: „Rankdarbiai tapo priežastimi susitikti, o juos lydėjo pokalbiai, patarimai bei dalijimasis medžiagomis“

Agnetė Benetytė

Apie tai, kaip rankdarbiai, istorija, tradicijos ir net šiuolaikinės technologijos padėjo žmonėms ištrūkti iš namų ir atrasti savo mėgstamą veiklą, pasakoja Palangos kultūros centro folkloro ansamblio „Mėguva“ vadovė, etnologė ir projekto veiklų organizatorė Zita Baniulaitytė.

Ne visus žmones lengva pakviesti į bendras veiklas. Pasak Palangos kultūros centro folkloro ansamblio „Mėguva“ vadovės, etnografės Zitos Baniulaitytės, svarbiausia buvo atrasti būdą juos sudominti.

„Mes visi esame skirtingi, kiekvienas turime savo poreikių, savo pomėgių, savo lūkesčių. Yra žmonių, kurių nematome, kurie užsidarę namuose. Ir nežinai, ką jie galvoja, kokie jų lūkesčiai. Todėl reikia atrasti tokiems raktelį. Veikla turi būti tokia, kad žmonėms patiktų ir  jie norėtų ateiti“, – sako Z. Baniulaitytė.

Etnografė džiaugiasi, kad į jos grupę atėjo ir tokių moterų, kurios anksčiau renginiuose beveik nesilankydavo. „Jų nepamatysi kažkokiuose dideliuose susibūrimuose. Bet jos kūrybingos namuose, mėgsta rankdarbius. Aš pastebėjau, kad moterims labai reikia tos dvasinės ramybės, bendrystės, malonios veiklos.“

Būtent rankdarbiai tapo priežastimi susitikti, o netrukus atsirado ir daugiau – pokalbiai, patarimai, dalijimasis medžiagomis ir tiesiog buvimas kartu. „Kiekviena moteriškė turbūt turi tą gyslelę rankdarbiui. Vienoms viskas įdomu, jos viską bando, kitoms - patinka vienas konkretus rankdarbis. Bet ta kūrybiška bendrystė mūsų grupėje skleidėsi šimtu procentų“, – pasakoja etnografė.

Užsiėmimuose visuomet būdavo virš dvidešimt žmonių. Kartais prisijungdavo ir vyrai, tačiau daugiausia susiburdavo moterys. Z. Baniulaitytė sako, kad būtent maži, paprasti dalykai padėjo atsirasti ryšiui. „Pasidalinimas siūleliu, žirklėmis, patarimu, medžiagos gabalėliu – tai būdas bendrauti. Ir kiekvienos kūrybiškumas pražįsta“, – sako ji.

Projekto viena iš užduočių buvo suburti skirtingas Palangos gyventojų grupes – senjorus, jaunimą, žmones su negalia ir mažiau galimybių turinčius miestiečius. Z. Baniulaitytė pripažįsta, kad lengviausia buvo prisikviesti senjorus, o su jaunimu sekėsi sudėtingiau. 

„Didžiausia dalis, aišku, buvo senjorų. Su jaunimu sudėtinga. Pas mus buvo numatyta amžiaus grupė nuo 18 iki 35 metų, bet ateidavo ir 37-erių, ir 39-erių. Iki 35-erių jaunimo tikrai būdavo retai“, – pasakoja ji.

Vis dėlto tam tikros temos jaunus žmones sudomino. Ypač tos, kuriose susipynė istorija, archeologija, vikingai, mada, kostiumas ir šiuolaikinės technologijos. „Tokie dalykai, kur daugiau reikia ir ne tik su rankomis kažką daryti, bet kartu ir sužinoti, susitikti, paklausyti“, – sako Z. Baniulaitytė.

Projekto metu buvo surengta 18 rankdarbių seminarų. Jie prasidėjo nuo nesudėtingų praktinių užsiėmimų, o vėliau dalyviai galėjo gilintis į istoriją, teoriją, kostiumą ir šiuolaikines technologijas.

„Nuo paprasčiausio dygsnelio, nuo dygsniavimo, paskui įvairių teorinių žinių sužinojimo. O paskui įsivėlėme – moteriškės pasiuvo liemenes, net nusiaudė ir pasiuvo archeologines tunikas“, – apie veiklų kelią pasakoja Z. Baniulaitytė.

Pasak jos, paskutiniai seminarai buvo ypatingi tuo, kad dalyviai susitiko su skirtingų sričių specialistais. Tarp jų buvo ir dizaineris Povilas Zaleskis, pristatęs šiuolaikines rūbų kūrimo galimybes pasitelkiant kompiuterines technologijas, ir kostiumo istorikė, humanitarinių mokslų daktarė Rūta Guzevičiūtė, ir kostiumų dizainerė Jolanta Rimkutė charizmatiškai organizavusi siuvimo konsultacijas.

„Turėjome tokių kūrybingų lektorių, kurie mums parodė labai įdomių dalykų. Pavyzdžiui, kaip šiuolaikinė mada gali būti kuriama kompiuteriu, 3D, 4D formatu“, – pasakoja ji.

Pasak Z. Baniulaitytės, svarbu ir tai, kad projekto metu atsirado erdvė, kurios Palangos kultūros centro folkloro ansambliui krašto etnoklubui „Mėguva“ ir jo bendruomenei ilgą laiką trūko. Dar nuo 2005 metų klubas turėjo audimo dirbtuvę, kur buvo puoselėjama tradicinė tekstilė, tačiau veiklai skirtos patalpos buvo per mažos. Dabar, įsitraukus į projektą, bendruomenė gavo erdvę Palangos bendruomenių namuose. Čia vyksta tekstilės užsiėmimai, renkasi moterys, prisijungia ir kitos kūrybinės veiklos. 

Z. Baniulaitytė pastebi, kad projekto metu pradėjo megztis ir daugiau bendradarbiavimo tarp skirtingų žmonių bei grupių. Veiklos tarsi ima jungtis tarpusavyje ir gyventi toliau.

Ypač jai svarbu, kad veiklose atranda savo vietą žmonės su negalia. „Moterims su negalia to ypač reikia. Jos atrado savo užsiėmimą, tokį, kuris padeda gerai jaustis šiame gyvenime. Projekte nutiko tokių labai svarbių dalykų“, – sako Z. Baniulaitytė.

Ryškiausiai apie projekto poveikį kalba pačių dalyvių klausimas, nuskambėjęs baigiantis veikloms. „Įdomiausia, žinote, kas? Visi projekto dalyviai klausė: šiemet gerai, o kaip bus kitais metais?“ – šypsosi Z. Baniulaitytė.

Ar ši bendrystė tęsis ir pasibaigus projektui? Z. Baniulaitytė sako, kad apie tai jau galvojama, nors kartu kyla labai praktiškas klausimas – iš kur rasti lėšų lektoriams ir naujoms veikloms. „Sakau projekto dalyvei: tu čia išmokai tokius gražius dalykus pasiūti, gal tu galėtum ir kitoms parodyti kitais metais? Jau taip įsivažiavo“, – juokiasi Zita.

Kitame „Palangos tilto“ straipsnyje papasakosime apie kitas projekto veiklas: skaitmeninius raštingumo mokymus.