Žvejai didžiausia švente laiko gerą kibimą

Lapkričio 23-oji minima kaip Šv.Klemenso, Žvejų globėjo diena. Kas saugo šiuolaikinius žvejus, o kas jiems – didžiausia šventė ir asmeninė pergalė? Nors ir įvairių taisyklių varžomi, jie niekuomet neatsisako didžiausio pomėgio, gyvenimo būdo ir drąsiai, kaip patys sako, eina į jūrą nepaisydami juos galinčių pasitikti kliūčių. Žinoma, būna ir tokių dienų, kuomet į jūrą žvelgti tenka tik nuo kranto.

Nuo lapkričio 15 dienos galima žvejoti stintas, tačiau kaip patikino Šventojoje gyvenantis ir ten dažnai tinklus metantis žvejys Vytautas Grišinas, kol kas jų dar nepavyksta pagauti. „Prieš savaitę žvejai metę tinklus, iš 500 tinklų ištraukė vos 20 stintų“, - pasakojo V.Grišinas, patikinęs, jog toks kiekis neprognozuoja jų antplūdžio. Stintų dažniausiai tikimasi sugauti sausio mėnesį, tuomet jų būna gausiausiai. Šiuo metu, pasak žvejo, gaudomos menkės – populiariausia žuvis. „Viskas priklauso nuo oro – jei šilčiau, jos atsitraukia aukščiau. Šiuo metu žuvys yra 10 km nuo kranto“, - atskleidė žvejys.

Mėgėjų žvejų netrūksta. Jie noriai veržiasi į jūrą, jie plaukia guminėmis valtelėmis, mėgaujasi, kaip ir kiekvienas, mėgstantis šią veiklą, rezultatais. Kaip papasakojo V.Grišinas, visiems žvejams taikomos itin griežtos taisyklės, mėgėjams šiek tiek lengvesnės, kurių privalu laikytis. Pavyzdžiui, šiuo metu gaudoma menkė privalo būti ne mažesnė nei 38 cm, jei pagaunama žuvis būna mažesnė, ją būtina paleisti. Tokie standartai taikomi visoje Europoje ir jų būtina laikytis, kitaip gresia didžiulės baudos. Anksčiau 5-10 proc. nuo pagautos žuvies galėjo būti ir mažesnių, tačiau šiuo metu į dydį atsižvelgiama griežtai. Žvejams, norintiems prekiauti pagauta žuvimi, tenka pildyti gausybę dokumentų, pasiguodžiama tuo, jog galima savo reikmėms pasigauti iki 20 kg žuvies. „Dažnai mėgėjai paseka tinklų pėdsakais, jei juos pamato kokioje vietoje, vadinasi, jų manymu, ten yra žuvies, tačiau dažnai neapskaičiuoja atstumų ir jų kabliukai įsipainioja tinkluose“, - apie mėgėjiškos žvejybos ypatumus ir jau surinktą kabliukų kolekciją papasakojo V.Grišinas.

Žvejys savo duoną uždirba sunkiu darbu, tačiau jam tai teikia ir didžiulį malonumą. Kaip pasakojo V.Grišinas, jiems tenka atlikti sunkius pasiruošimo darbus tinklų užmetimui, investuoti į juos, nes dažnai būna sugadinami. „Kartais viena diena yra labai graži, o kita išaušta labai vėjuota, vadinasi, žvejybos jūroje teks atsisakyti, o jei būna palikti tinklai, taip pat ir jų negalima išsitraukti, o tai reiškia, jog juos prarandi. Jei palieki tinklą jūroje – jo nebeturi“, - kalbėjo šventojiškis, atskleidęs, jog kiekvieno tinklo įmetimas, jau yra draskymas, o to sunku išvengti. Pasak jo, kartais būna, jog sudraskomi tinklai prieš pat naujuosius metus, kuomet labiausiai trokštama žuvies, tačiau nuo to sunku žvejams apsisaugoti.

„Viskas, kas gyvena jūroje yra reikalinga“, - konstatuoja žvejai, patys mėgdami šį pasaulį. Dažnai skirdami savo laiką būtent šiai gamtos stichijai, jie pasikliauja savimi, savo įgyta patirtimi ir didžiuliu noru sugrįžti namo ne tuščiomis. Nors kartais ir patys nukenčia nuo tinklus draskančių ruonių, tenka pagautą žuvį kantriai matuoti, o ir budrūs inspektoriai nepaleidžia iš akių, tačiau nei vienas žvejys nepaneigtų, jog tikroji šventė aplanko tuomet, kada dosniai plaukia žuvys į tinklus, tuomet būna laimingi ne tik jie, bet ir šeimos nariai. Nenuostabu, jog tokiomis išvykomis panorsta pasimėgauti daugelis, o ir, kaip atskleidė V.Grišinas, savo patirtimi svarbu pasidalinti su jaunąja karta, todėl į jūrą dažnai iškeliaujama su draugija, galbūt taip pat ateityje propaguosiančią žvejų kultūrą.