Žymių Kauno menininkų darbai puošė ir „Auskos“ dailės galeriją

Apie ne tik Lietuvoje garsią, nemeluotai įspūdingą vilą „Auską“ – buvusios epochos privilegijuotųjų „valdovų“ prabangos simbolį, čia pabuvojęs vaizdingiausiai pasakė legendinis krepšininkas, nūnai Lietuvos krepšinio federacijos prezidentas Arvydas Sabonis: „Tai yra vienintelis namas, kur aš galiu kaip žmogus vaikščioti...“
Kur ne – čia ir Guliveriui būtų erdvu, juk viskas – didingų gabaritų, kaip Uralo kalnai, kaip baigianti ištirpti Sovietų Sąjunga. Čia net ąžuolinės durys – trijų metrų.
Bet ne politikavimui šįsyk ėmiausi plunksnos. Daug meniškos sielos artimų žmonių esame laimingi, kad renesansą išgyvena ne tik valstybės 2013-ųjų metų Kutūros sostinė Palanga, bet ir viešbutyje „Auska“ – vasariškai šilta, jauku, magiškai traukia palaimą patirti, pasimaudyti unikaliame baseine su jūros vandeniu, ir kaip sužinojome, tam – visos galimybės.
Smagu (ypač!) tai, kad „Auskoje“, kurioje pirmąsyk buvojau 1993 metų gruodį, ritmingai pulsuoja ir nė vieno abejingo nepaliekantis dvasinis-kultūrinis gyvenimas. Argi gali būti kitaip – kosmologija paaiškina, jog „Auska“ yra saulėtekio deivė. Štai todėl ir žmogaus sielai čia erdvu, kaip A. Saboniui. Svetingi šeimininkai supratingai reaguoja į kiekvieną smulkmeną. Šis Palangos kampelis tvarkomas rūpestingai, kaip pasaulyje žinomas Ermitažas. Todėl Lietuvos menininkų elitas irgi noriai žvalgosi vietos ir savo geriausiems darbams žinomoje „Auskos“ dailės galerijoje. Ne tik Lietuvos, net iš Ispanijos atkeliauja milijoninės vertės paveikslų siuntos. Palangos kurortą įsimylėję ir „Auskos“ viešbučiui ištikimi poilsiautojai iš Rusijos, Olandijos, Vokietijos – visų Europos šalių per „Auskos“ viešbučio kultūros vadybininkų rengiamas visiems regimas erdviose rūmų menėse ekspozicijas „įveda“ svečius ir į Meno pasaulį. Tai – svarbi ir atsakinga misija. Tęsiamos vis dar gerais žodžiais minimo talentingo vadybininko, buvusio „Baltijos“ valstybės poilsio namų direktoriaus Jono Juchnevičiaus jau 1993 metais pradėtos dailės plenerų, parodų tradicijos.
Ir „Auska“ Palangos meniniame gyvenime toliau savitai reprezentuoja iškiliausiųjų lietuvių menininkų kūrybinius ieškojimus. Ypač daug šviesaus čia vyko ir „Kultūrinės sostinės metais“ – 2013-aisiais.
Palangiškis, profesionalus savo darbo žinovas Artūras Zamarskis maloniai supažindino su šį rudenį „Auskos“ menų galeriją turtinusiais, svečių dėmesio sulaukusiais Kaune gyvenančių ir talentingai kuriančių lietuvių menininkių Džiuljetos Ramintos Čebatoraitės ir Simonos Juškevičiūtės darbais.
Yra ties kuo stabtelėti ir, už viešbučio langų girdint čiurlioniškai kalbančią amžinąją Baltijos jūrą, ramiai panirti į savąsias meditacijas – menas, žinia, gydo veiksmingiau, negu moderniausių medicinos klinikų profesoriai.
Mano studijų metų draugo Vilniaus universitete ir Stuokynės bendrabutyje 1965-1966 metais, Pauliaus Širvio, Jono Strielkūno ir kitų – ypač aukštaičių lietuvų poetų tradicijų tęsėjo, Lietuvos rašytojų sąjungos nario VladoVaitkevičiaus rūpesčiu mes čia, Palangoje, smagūs dar 2006 metais „atradome“ poezijos knygas talentingai iliustruojančią dailininkę Dž. R. Čebatoraitę. Pagarbiai tebesaugau Alfo Pakėno įsimintinų eilėraščių knygą „Vilnonė provincija“, kurios viršelis savaime jaukiai kviečia – „Imkit, skaitykit, glostykimės širdis šiltais, ramiais vaizdais, spalvomis ir žodžiais“. Dailininkės kaunietės Dž. Čebatoraitės talentingas darbelis „Jautimai“, 2005 m. papuošė ir antrąją vis svariau lietuvių poezijos aruodus papildančio A. Pakėno knygos „Dainuojančiuose šuliniuose“ viršelį. Ši menininkė 2006 metais savo dvasinėmis jausenomis subtiliai papildė, praturtino ir poeto V. Vaitkevičiaus poezijos rinktinę „Šešėly krintančios žvaigždės“.
Spalvų poezija filosofiškai persmelkusi ir „Auskos“ dailės galerijoje Palangoje šiemet svečių akis ir širdis džiuginusius paveikslus. Gėriui skatinančios kūrėjos Dž. Čebatoraitė ir S. Juškevičiūtė „Svajonių paletėje“ prabyla panašiai, kaip eilėraščiais Kaune gyvenantys stipriabalsiai poetai V. Vaitkevičius ir A. Pakėnas. Tai – žmonių dvasinės Jūros kraujas. Vilties duona. Nors smėliai mus vejasi vis tiek, bet taip pat vis tiek kūrėjai einam į priekį, į Gyvenimą, link stiklo kalno, dabar vėl – į 2014-uosius metus, ir visiems meno draugėje keliauti daug drąsiau.
Simona apie Džiuljetą: „Džiuljeta – tai subtili būtybė, jos drobėse spinduliuoja šiluma ir pasąmoniniai filosofiniai aspektai“.
Džiuljeta apie Simoną: „Darbai žavi originaliomis kompozicijomis, švelniomis pastelinėmis spalvomis, gilia filosofija“.
Artūras Zamarskis: „Menininkai, nepamirškite mūsų „Auskos“ ir artėjančiais metais“.