Julija Balčiūtė: „Karate išugdė mano ,,čempionišką’’ siekį eiti tik į priekį ir maksimalizmą, tačiau bene didžiausią indėlį davė tėvai“

Spalį Japonijoje vyksiančiame karate kyokushin pasaulio čempionate Lietuvai atstovaus ir viena labiausiai tituluotų gerai palangiškiams žinomo karatė kyokushin klubo „Shodan“ (beje, japonų kalboje šis žodis reiškia juodąjį diržą, kuris gali būti prilyginamas titului „sporto šakos meistras“) sportininkė, buvusi šventojiškė dabar besimokanti ir gyvenanti Vilniuje – Julija Balčiūtė. Julija – pirmoji mergina Palangoje gavusi juodąjį diržą, beje, šią vasarą. „Palangos tiltas“ kalbėjosi su sportininke.

– Julija, iš kur jūsų aistra karate kyokushin?

– Jau penkioliktus metus einu karate keliu, nes čia tiesiog yra „faina“ būti. Karate kyokushin yra bendruomenė, kurioje yra daug skirtingų, protingų ir įdomių žmonių, kurie eina tuo pačiu keliu. Tai mane ir žavi. Karate treniruoja ne tik kūną, bet ir tuos nematomus dalykus, kurie mus kaip asmenybes daro stipresniais. 

– Prisimenate savo pirmąją dieną klube „Shodan“? Kokia ji buvo?

– Tiesą sakant, neprisimenu pirmosios treniruotės. Bet tikiu, kad ji tikrai mane sužavėjo ir patiko, nes niekada neturėjau noro mesti jų.

– Jūs – triskart Europos karate kyokushin čempionė. Ar jūs – tituluočiausia „Shodan“ sportininkė, ar ne?

– Nesu tuo tikra (šypsosi). Šiuo metu su Marija Sekunda ruošiamės spalio mėnesį vyksiančiam pasaulio čempionatui Japonijoje. Esame pirmos „Shodan“ merginos, atstovausiančios Lietuvą svarbiausiose karate varžybose. Nesenai su treneriu Luku (Kubiliumi – aut.) salėje prisiminėme vieną dovaną jam – įrėmintą palangiškių nuotrauką. Ją treneriui įteikėme 2011 metais, kai jis grįžo iš pasaulio čempionato Japonijoje iškovojęs 4 vietą. O dabar, po 12 metų, į pasaulio čempionatą važiuojame kartu. Iš „Shodan“ klubo net penki sportininkai atstovaus Lietuvą jame, tai yra didžiausias pasiekimas klubui ir treneriui. 

– Turite užgrūdintą laimėtojos charakterį. Ar tik už jį jūs dėkinga sportui?

–  Dažnai apie karate kalbėdama su nepažįstamais žmonėmis, sakau, kad nežinau, kokia ir kur būčiau dabar, jeigu ne šis sportas (šypteli). Manau karate ir išugdė tą ,,čempionišką’’ norą eiti tik į priekį ir maksimalizmo siekimą, tačiau bene didžiausią indėlį davė tėvai. 

Mano nuomone, kad ir ką sportuotum, palaikymas yra ypatingai svarbus. Nuo pat pirmų karate varžybų jaučiau tėvų palaikymą, todėl manau, kad būtent tai ir atvedė mane, kur esu daba – pasiruošimo etape pasaulio čempionatui Japonijoje. Mano, kaip įvardijate, laimėtojos charakteris susideda ir keleto svarbių komponentų: disciplinos ir pagarbos mokančios aplinkos, pralaimėjimų ir laimėjimų, artimųjų tikėjimo ir didžiavimosi pergalėmis, trenerio, kuris nukreipia teisingu keliu, na, ir svarbiausia didelio noro laimėti ne tik prieš varžovę, bet ir prieš pačią save (šypteli).

– Pajūry veikia ne vienas kontaktinio sporto klubas. O kuo jums ypatingas „Shodan“?

– Į karate mane, dar antrokę, atvedė mama. Tuomet turėjau du pasirinkimus:  karate arba sporto mokyklą. Net ir jau suaugusi savo pasirinkimo nekeisčiau. Manau, kad daugelis, kurie kada nors sportavo „Shodan“ klube pritartų, kad metai treniruočių ir buvimo kartu šiame klube buvo puiki gyvenimiška patirtis. Man „Shodan“ klubas ypatingas tuo, kad jis itin ugdo bendrystės jausmą. Nors karate ir yra individuali sporto šaka, bet komandinis darbas čia labai svarbus. Tikriausiai ryškiausias prisiminimas iš vaikystės – toks: visa grupė beveik visą treniruotę stovėjo nelengvoje „seiken dachi” (atsispaudimų pozicijoje stovėsena ant kumščių) stovėsenoje, nes kažkas sugalvojo pakvailioti. Ne tik treniruotėse padedame vienas kitam ruoštis varžyboms ar egzaminams, tobulėti, bet ir varžybų metu palaikome vienas kitą. Tą rodo ir rezultatas – jau daug metų esame geriausiais karate kyokushin klubas Lietuvoje. „Shodan“ diegia čempionišką charakterį, discipliną, pagarbą, augina motyvaciją, stiprina ne tik kūną, bet ir asmenybę.

– Matyt, „Shodan“ įkūrėją ir sielą Luką Kubilių pažįstate kaip nuluptą? Koks jis?

–(šypsosi) Na, negalėčiau sakyti, kad kaip nuluptą, bet, iš tiesų, kartais net sakau, kas Lukas yra kaip antras tėtis (šypsosi). Mūsų treneris yra super dėmesingas, jis visada visus atsimena, nesvarbu vis dar eini karate keliu ar jau ne. Treneris, kuris sportininkais rūpinasi kaip savais. Bet treneris Lukas būna ir griežtas, tačiau mėgsta pajuokauti, nuolat motyvuoja.

– Jūs studijuojate Vilniaus Universitete marketingą. Tiesa? 

– Šiuo metu esu paskutiniame studijų kurse, todėl dar gyvenu Vilniuje ir artimoje ateityje planuoju čia likti. Dabartiniame mano gyvenimo etape didmiestis turi pasiūlyti daugiau galimybių, kur galėčiau realizuoti save.

– Kokios jums jūsų pažįstamų, kurie treniravosi „Shodan“, istorijos yra įstrigusios? Kodėl?

– Atmintyje labiau likę bendri prisiminimai, įvairios kelionės į užsienio čempionatus, vasaros stovyklos, pasiruošimo etapai Lietuvos, Europos čempionatams. Tačiau galiu pasidžiaugti, kad karate kelyje ir „Shodan“ klube sutikau daug nuostabių žmonių, su kuriais ir dabar esame geri draugai.

– Spėju, kad šiais, virtualių žaidimų laikais, privilioti vaikus į sporto klubus, ir „Shodan“, tampa vis sunkiau, ar ne?

– Na, nesu trenerė, todėl negaliu atsakyti į šį klausimą. Bet manau, dabar, kai vaikai vis daugiau laiko praleidžia sėdėdami, yra itin svarbu sportuoti ir stiprinti savo kūną. Todėl norėčiau paraginti palangiškius prisijungti prie klubo „Shodan“ ir augti visiems kartu!