Baltarusijos laisvės šauklė Svetlana Cichanouskaja: „Palangą mes iškart pamilome – būtų puiku ir Baltarusijoje jūrą turėti!”

Praėjusią vasarą Palanga susilaukė ypatingos viešnios, kuri, nors itin elegantiška, moteriška ir daili, poilsiui rinkosi ramybę atokiose kurorto vietose. Ją ir jos vaikus – keturmetę dukrytę ir 13-etį sūnų – brangiausia, ką ji turi tremtyje –– tarsi šešėliai visur lydėjo asmens sargybiniai. „Vaikams buvo vasaros atostogos, nenorėjome niekur į užsienį važiuoti, o ir ne viskas nuo mano norų dabar priklauso, tad atvažiavome į Palangą. Vaikams ji labai patiko!“ – žurnalui „Lietuvos pajūris“, laikraščio „Palangos tiltas“ turinio partneriui, sakė Baltarusijos opozicijos lyderė Svetlana Cichanouskaja, kuri 2020-ųjų metų rudenį, po suklastotų prezidento rinkimų šalyje nuvilnijus represijų bangai, buvo priversta sprukti iš Minsko ir prašytis politinio prieglobsčio Lietuvoje. 

–Pernai buvo jūsų pirmasis apsilankymas Palangoje?

–Ne. Prieš daug metų buvome joje kartu su savo vyru Sergejumi (liepą žiniasklaidoje pasirodė žinia, kad jis mirė Baltarusijos kalėjime – L. J.) apsilankę. Ir jam Palanga labai patiko!

– Prisimenate, kada visi kartu paskutinį kartą atostogavote?

–Ko gero, mūsų visų bendra kelionė buvo į Albaniją – sėdome visi į mašiną – žinoma, su vaikais – ir riedėjome keliais. Jau Albanijoje keltu persikėlėme į Italiją, o iš jos – atgal į Baltarusiją. Sergejus visada siūlydavo mums visiems kur nors vykti, nors jis daug dirbo.

–Maudėtės su vaikais pernai Baltijoje?

–(Šypteli). Ne, nes šalta buvo. Bet mums labai patiko pasivaikščioti pajūriu – jūra įkvepia ir suteikia jėgų. Iš karto! Tokia jos didybė. 

–Už lango – vasara. Kokia ji jums?

–(Šypteli) Tokia kaip ir kiti metų laikai – žiema, pavasaris ir ruduo. Toliau tęsiame kovą – už kitokią Baltarusiją. Mūsų tikslas – išlaikyti Baltarusijos opozicijos judėjimą, Baltarusijos visuomenės sąmoningumą, stiprinti tarptautinės bendruomenės palaikymą. Deja, mūsų kova užtruko gerokai ilgiau, nei mes ją planavome. 

–O Lietuvoje iki 2020-ųjų rudens, kuomet Baltarusijoje po prezidento rinkimų kilo protesto banga ir kuomet jūs atvykote gyventi į Vilnių, lankėtės Lietuvoje?

–(Šypsosi) Taip, buvome. Ir IKEA Vilniuje, ir jūsų vandens parkuose, žinoma, ir „Akropoly.“ Pora kartų Lietuvoje iki tol buvome. Visi baltarusiai mėgsta šias jūsų vietas.

–O jums patinka lietuviška virtuvė?

–Patinka. Žinote, kur aš pirmąkart kaip ne keista paragavau jūsų tradicinių patiekalų, cepelinus? O gi lankydamasi Airijoje, į kurią aš važinėjau kaip Baltarusijos programos, kuri teikia pagalbą vaikams, kurie iki šiol kenčia nuo radiacijos sprogus Černobylio atominei elektrinei pasekmių, atstovė. Tada labai daug lietuvių buvo Airijoje. Jūsų cepelinai šiek tiek skiriasi nuo mūsų baltarusiškų, tačiau – ne mažiau skanūs.

– Dabar eilė – labai rimtiems klausimams. Apskritai kalbant, ar opozicijos lyderiai tremtyje gali būti veiksmingi? Kalbu ne tik apie jus.

– Manau, kad opozicijos lyderiai tremtyje yra efektyvesni nei opozicijos lyderiai kalėjime. Deja, daugelis opozicijos baltarusių šiuo metu yra už grotų – iš ten nieko nepadarysi. Daugelis aktyvių žmonių turėjo bėgti iš Baltarusijos arba slėptis nuo susidorojimų ir represijų – tai buvo vienintelis būdas išgyventi.

O tie, kurie laisvi Baltarusijoje, ir toliau dalyvauja opozicijos darbe – tiek, kiek gali. Jie gyvena šalyje, kurioje prisijungę prie opozicinio socialinės žiniasklaidos kanalo gali būti įkalinti iki penkerių metų. Taigi kaina būti opozicijoje – labai didelė. Laisvė ar net gyvybė.

O tie laisvi, tremtyje, manau, kad įrodė savo efektyvumą ir patikimumą.

Turint omenyje tokio masto represijų mastą, kuris dabar yra mano šalyje, aktyvūs opozicijos veiksmai – tiesiog neįmanomi.

Kalbant apskritai, manau, kad mums pavyko išlaikyti tarptautinės bendruomenės ir Vakarų valstybių lyderių dėmesį mūsų reikalams – laisvai ir demokratinei Baltarusijai.

Esu be galo dėkinga Lietuvos Vyriausybei, kuri mane su vaikais priglobė – suteikė prieglobstį, išlaikymą ir apsaugą.

– Ar tikite, kad jūsų tautiečiai vėl gali pakilti protestų bangai kaip 2020-ųjų rudenį?

– Žinoma! Dėl to nėra jokių abejonių. Nepaisant visų represijų ir įkalinimo, dauguma neprarado vilties pokyčiams – geresnei, demokratinei ir laisvai Baltarusiją. Dabar baltarusiai opozicijoje veikia, kaip aš vadinu, „saugiuoju režimu“ – bet yra pasiruošę išsilieti  į gatves, kai tik pasitaikys pirmoji galimybė.

– Kada ji atsiras?

– Tai gali įvykti bet kuriuo metu. Kai baigsis karas Ukrainoje, Ukrainos pergalė sukels režimo pasikeitimą ne tik Rusijoje, bet ir Baltarusijoje. Baltarusijos likimas glaudžiai susijęs su Ukrainos, o ne Rusijos likimu. Abi tautos kovoja su Rusijos imperiniais siekiais ir tikslais. Deja, Baltarusijos režimas bendradarbiauja su Putinu ir jo Rusija. Tai suprantama, nes Lukašenkos likimas yra tiesiogiai susijęs su Putino likimu. Kai nebeliks Putino, nebeliks ir Lukašenkos. 

Dabar A. Lukašenka negali pasitikėti net savo artimiausiais darbuotojais ir bičiuliais ir jis tedaro tą patį – toliau demonstruoja ir mosuoja kumščiu visiems dėl tos pačios priežasties – kiek įmanoma laikyti visus baimėje, nes tik taip jam įmanoma išlikti valdžioje. Bet vieną dieną tai jam nepadės. Svaidyti kumštį yra silpnumo, o ne galios ženklas.

Aš asmeniškai manau, kad pokyčiai Baltarusijoje gali įvykti daug greičiau nei Rusijoje – vien dėl to, kad mūsų visuomenė yra konsoliduota. Net ir režimui remiant karą, įspūdinga, kad 86 procentai baltarusių jam nepritaria. Tai daug ką pasako.

– Suprantu, kad galite šiuo klausimu parašyti disertaciją, tačiau pabandykite trumpai apibendrinti: kodėl Ukrainos Maidanas buvo sėkmingas, bet Baltarusijos protestai 2020-ųjų rudenį – ne?

 – Pirma, Ukrainoje parlamente Radoje buvo opozicija, kuri palaikė protestuotojus. Baltarusijos parlamente nėra nė vienos opozicinės frakcijos.

Antra, Ukrainoje buvo įtakinga nepriklausoma žiniasklaida, įskaitant televizijos kanalus. Baltarusijoje to nebuvo.

Trečia, Ukrainoje buvo vietinės valdžios, kurios rėmė protestuotojus, įskaitant net Kijevą. Baltarusijoje vietos valdžia buvo ir tebėra absoliučiai kontroliuojamos centro.

Ketvirta, Ukrainoje veikė privatus verslas, kuris rėmė skirtingas partijas. Baltarusijoje bet kokia tokia verslo įmonės parama opozicijai sukeltų represijas prieš ją.

Penkta, Ukrainoje veikė įtakingos opozicinės partijos, turinčios plačias organizacines struktūras. Baltarusijoje partijos buvo marginalizuotos – išstumtos į užribį, joms nebuvo atstovaujama parlamente ir vietos tarybose.

Pagaliau, Ukrainoje rinkėjų balsai rinkimuose, nors būta juose falsifikacijų, buvo skaičiuojami. Baltarusijoje „laimėtojų sąrašas“ buvo patvirtintas iš anksto – niekas kitas juose neturėjo jokių šansų.

Ir vis dėlto revoliucija Minske 2020 metais prasidėjo nepaisant visų šių problemų ir trūkumų. Rezultatų tai dar nedavė, tačiau kova tęsiasi. Dauguma piliečių savo nuomonės nepakeitė – jie nori pokyčių, nepaisant represijų. 

Opozicinių struktūrų vienybės lygis ir piliečių įsitraukimo į kovą lygis yra aukščiausias nuo Baltarusijos nepriklausomybės laikų. Daugelis buvo priversti palikti Baltarusiją, bet toliau kovoja už demokratiją tremtyje. Buvusi valdžia prarado žmonių paramą ir nieko negali pasiūlyti ateičiai.

Apibendrindama galiu pasakyti, kad visos priemonės, kurios buvo naudojamos Ukrainoje, veikė ir veikia ir Baltarusijoje. Jų tiesiog nepakanka, kad situacija pasikeistų. Mums reikia strateginio atkaklumo, nuoseklumo ir kūrybiškumo. Visa tai lems pokyčius. Tikiu, kad jie ateis greičiau nei vėliau.

– Šių metų pradžioje Lietuvos žiniasklaidoje pasirodė straipsnių, kuriuose abejojama jūsų, kaip vienintelio Baltarusijos opozicijos balso, statusu. Kai kas atkreipia dėmesį į tai, kad situacija nuo 2020 metų jau gerokai pasikeitė ir kad kitiems iškiliems opozicionieriams, pavyzdžiui, Pavelui Latushko, kuris dabar gyvena tremtyje Lenkijoje, taip pat turėtų būti leista dalyvauti priimant sprendimus. Ką į tai atsakytumėte?

– Siekdami išlikti vieningi, sudarėme Jungtinę pereinamąją vyriausybę, kurią sudaro įvairūs žmonės, įskaitant tuos, kurie jau daug metų buvo opozicijos dalis, ir tuos, kurie neseniai, po 2020 metų rinkimų, stojo į mūsų pusę. Mus visus sieja tie patys tikslai – išlaisvinti Baltarusiją, surengti naujus laisvus ir skaidrius rinkimus ir paleisti tūkstančius politinių kalinių šalyje.

Sutinku, kad opozicijos – ypač tokios įvairios ir spalvingos kaip mūsų – tarpusavio derinimo ir koordinavimo veiksmų niekada nebus daug ir gana.

Tačiau noriu užtikrinti, kad tarp manęs ir Pavelo Latushko nėra konkurencijos, kuris taip pat atlieka svarbų darbą, ypač kiek tai susiję su sankcijomis Baltarusijai.

Sveikinu visus naujus lyderius, kurie atsiranda (opozicijoje) – visiems yra ką veikti. Tačiau aš esu tas žmogus, kuris dalyvavo ir laimėjo 2020 metų prezidento rinkimus Baltarusijoje, ir to negali niekas nuginčyti – įvairūs opozicijos žmonės taip pat.

Svarbiausia suprasti, kad visas represinis Baltarusijos aparatas ir toliau trukdo opozicijos darbui. O atsakingiems žurnalistams mesti į informacinį lauką tokius naratyvus, kaip nykstanti ir aižėjanti (baltarusiška) opozicija, jos gilėjanti fragmentacija ir t. t. yra neatsakinga ir tai prasilenkia su tiesa. Autoritarinis ir represinis Baltarusijos režimas daro viską, kad tokie naratyvai pasiektų informacinę erdvę ir joje liktų kiek įmanoma ilgiau.

– Jūsų vaikai (sūnui – 13, dukrai – 7 metai) dažnai prisimena tėtį? Kaip jiems paaiškinate, kur jis?

– Pradžioje nuo vaikų slėpiau, kad jų tėtis – kalėjime. Kai tai pasakiau, nuolat abiem kartoju, kad jų tėtis – didvyris, kovotojas už laisvę. Sūnus jam rašo laiškus, o dukra jam piešia. Aš jai pasakau: „Dukryte, tėtis kol kas nemato jokių gėlių ir medžių. Nupiešk juos taip, kad jis, pamatęs tavo piešinį, juos pajustų, norėtų paliesti.“ Ji labai stengiasi tuomet. Neslepiu, būna, kad su mažąja abi paverkiame.

Mano sūnus – specialių poreikių. Jam reikia ypatingo dėmesio. Bet kaip mama neturiu pasirinkimo – esu jiems svarbiausia, negaliu jiems rodyti silpnumo ir aimanuoti.

 Per paskutinius tris metus aš keliavau labai daug – taip pat jau gyvendama čia, Lietuvoje, tačiau drįstu sakyti, kad nieko nemačiau, nes tai buvo dalykiniai, politiniai susitikimai. 

Svajoju, kad Sergejus (Svetlanos vyras – L. J.) atgaus laisvę, kai Baltarusijoje įvyks laisvi demokratiniai ir skaidrūs rinkimai, mes kartu – ir su mūsų vaikais pakeliausime ten, kur aš, jam nesant, buvau viena – kaip Baltarusijos opozicijos atstovė.

Žinoma, man labai skaudu, kad mano vyras – nelaisvėje, tačiau man širdį, ko gero, dar labiau suvarsto, kai pagalvoju apie daugiau kaip 5 tūkstančių politinių kalinių šeimas Baltarusijoje...

– Kokius jausmus jums kelia Baltijos jūra?

– Pačius geriausius (šypsosi)! Būtų puiku, kad jūrą ir Baltarusijoje turėtumėme. Žinoma, jūra – ne tik poilsis, bet ir labai didelės ekonominės galimybės. Jūra – ir ramybė, ir harmonija. Deja, jų mano gyvenime nuo 2020-ųjų rudens labai trūksta. Nežinau, ar mums šiemet pavyks į Palangą atvažiuoti. Ne viskas priklauso nuo mano norų...