Istorinių bestselerių rašytojas Gediminas Kulikauskas: „19 amžiaus ir 2020-ųjų metų lietuvis rastų bendrą kalbą – apie blogą valdžią, mažą algą ir grybus, bet būtinai susipyktų”

Ar prisimenate, kada paskutinį kartą rankose laikėte knygą? O ypač tokią, kad perskaitęs, sušukote: „Oho, kokia nuostabi knyga!” Mano šių metų skaitymo atradimas – Gedimino Kulikausko knygos „Lietuvio kodas“ ir „Apelsinų kontrabanda“, kurios mane „nusviedė“ į mano prosenelių ir senelių Lietuvą. G. Kulikauskas, vienas populiariausių Lietuvos rašytojų šiandien, mielai atsakė į laikraščio „Palangos tiltas“ klausimus.

–Jūsų paskutinė iniciatyva, apie kurią girdėjau per Lietuvos televizija, kad jūs su bendraminčiais superkate po visą pasaulį pasklidusias istorines, smetonines nuotraukas. Papasakokite plačiau apie tai, prašau.

–Tai buvo vienkartinė akcija – mėginimas suburti bendraminčių grupę konkrečiam unikaliam istorinių Lietuvos nuotraukų rinkiniui įsigyti. Vargu ar mūsų kuklūs asmeniniai biudžetai išlaikytų tokią nuolatinę veiklą.
O kalbant apie šį konkretų atvejį, vasarą vienam internetiniame aukcione pasirodė apie 200 nepaprasto grožio senovinių, I-ojo pasaulinio karo laikų fotografijų, daugiausia su Vilniaus ir vilniečių vaizdais.
Kam teko regėti šias nuotraukas (jas, beje, galima pamatyti viename iš mano fb puslapio fotoalbumų), kone vienbalsiu sutarė, kad jų vieta – kuriame iš Lietuvos muziejų ar archyvų.
Bet Vilnių myli ir laiko savu daug tautų, o aukcionas turėjo pasibaigti greitai, tad nebuvo vilties, kad jame spės ir sugebės sudalyvauti Lietuvos valstybinės institucijos.
Pusiau iš nevilties kilo sumanymas (pirmas idėją pasiūlė žinomas dainininkas Marijonas Mikutavičius)
kreiptis į žmones, siūlant sudalyvauti aukcione, nupirkti kiek įmanoma daugiau fotografijų, o po to perduoti jas kuriam iš Lietuvos archyvų ar muziejų.
Jei trumpai – kainos buvo milžiniškos, manau permokėjom po kelis kartus, bet mums (susibūrė 7 žmonių grupė) pavyko nupirkti beveik pusę – apie 90 fotografijų. Tikimės, kad artimiausiu metu jos atsidurs ten, kur ir planavome.

–Jūs jau tūkstantį kartų girdėjote šį klausimą: kaip istorikas tapo rašytoju?

–Kad, tiesą sakant, ko gero pirmas šito paklausėte (šypsosi).
Greičiau buvo atvirkščiai – esu respublikinio jaunųjų filologų konkurso laureatas, dar būdamas moksleiviu, o ir vėliau, studentaudamas, brūkšteldavau spaudai vieną kitą detektyvinį ar fantastinį apsakymą. Ir smagu, ir prie stipendijos prisiduri. Padalyvaudavau įvairiuose literatūriniuose konkursuose, publikavausi almanachuose „Geriausia Lietuvos fantastika“.
Tuo pat metu man buvo keista matyti, jog daugelio istorinių knygų autorių tekstai sunkiai paskaitomi. Tarytum žmogus ne tik pats kankintųsi rašydamas, bet tuo dar ir kankintų kitus.

–Lingvistai pabrėžia jūsų knygų kalbos sodrumą, kartu – ir jos paprastumą, gebėjimą skaitytojo dėmesį pritraukti nuo pirmos iki paskutinės eilutės. Ar jums tai – Dievo dovana? Ar su jūsų tekstais stipriai padirbėjo profesionalai?

–Man smagu tai girdėti, manyčiau didele dalimi taip yra dėl laisvės – manęs nesaisto įsipareigojimai jokiam universitetui, galiu sau leisti rašyti, kas pačiam įdomu, kaip noriu ir kaip man atrodo.
O kadangi neturiu jokių akademinių pretenzijų, galiu rašyti žmonėms ir žmonių kalba, o ne prikimšti lentynas akademiniu šienu, ar į kairę – dešinę švaistytis „naratyvais“.

Dėl darbo su tekstais – na, redaktorius turėjo visos mano knygos ir esu jiems visiems labai dėkingas. Ypač Reginai Katkevičienei iš „Tyto Albos“. Bet nemanau, kad redaktoriai turėjo daug vargo su maniškiais tekstais.

–Jūs esate keturių knygų autorius, tačiau tik dvi susilaukė itin didelės sėkmės, turiu omeny „Lietuvio kodas“, „Apelsinų kontrabanda.“ Ar jums pačiam jų sėkmė netikėta? Kodėl?

–Aš jau prieš tai šiek tiek publikavausi žurnaluose, pirmiausia – Aurelijaus Katkevičiaus redaguojamoje „Verslo klasėje“ ir mačiau, kad žmonės mielai skaito tokio stiliaus tekstus. Bet, kad abi minėtos knygos sulauks šitiek pakartotinių leidimų (viena – keturių, kita – penkių) buvo (labai maloniai) netikėta.

Dėl sėkmės, tai visada kažkiek loterija – išleidi knygą į pasaulį ir nežinai kas ten jai nutiks. Jaudiniesi..;) Kita vertus specialiai nesistengiau labai jau patikti. Dėl to „Apelsinų kontrabandoje“, pvz., tokia temų mišrainė/makalynė. Dėl to pradėjau ją nuo Lietuvos Nepriklausomybės kovų (ir samdinių vaidmens jose), nors puikiai supratau, kad gerą dalį skaitytojų ta mėsmalė nubaidys. Bet ką darysi – man pačiam buvo įdomu tai rašyti. Tai ir rašiau labai nesukdamas galvos. Kita vertus – neužmiršdamas, kad rašau knygą žmonėms skaityti, taigi, įdomu turi būti ne tik man.

–Kuri iš jūsų išleistų knygų jums pačiam yra mieliausia, kaip sakoma – labiausia prie širdies?

–Čia kaip klausti, kuris vaikas mylimiausias (šypsosi)...
„Apelsinų kontrabanda“ – mano pirmoji, o tuo pačiu ir viena pirmųjų knygų, kuri skaitytojams atvėrė duris į tarpukario Lietuvos pasaulio kasdienybę. Dabar, žinoma, tai jau kiek nuzulinta tema.
„Elektros boikotas“ (beje, jau dingęs iš lentynų, jos taip lengvai nebesurasite) man patinka itin didele temų įvairove (elektros boikotas tarpukario Kaune, varnų valgytojai Nidoje, smetoninės siaubo istorijos ar mūsų protėvių mėginimai nuspėti kokia bus toji ateities Lietuva).
„Respublika prieš Maskvą“ – mano bandymas sudominti tautiečius Abiejų Tautų Respublikos periodu, ypač – kovomis su maskvėnais. Juk turime autentiškų istorinių siužetų, pranokstančių ir „Tris muškietininkus“.
Na, ir „Lietuvio kodas“ – bene populiariausia ir, matyt, įžūliausia knyga. Labai kitokia, nei daugelis kitų istorinių knygų apie Lietuvą ir lietuvius. Bet, kaip jau minėjau – turiu didelę rašymo laisvę, man nereikia niekam įtikti. Ir maniau, kad lietuvių nervai jau pakankamai stiprūs ir didesnėms „istorinės druskos“ dozėms.

–Tai koks buvo tas prieš šimtą metų gyvenęs lietuvis?

–Labai pavargęs, kaip ir šiais laikais, gyvenęs nepritekliuje ir besidairantis išeities. Gyvenęs istorinių lūžių epochoje – kai pasaulis labai ir labai greitai keitėsi, taigi nori-nenori reikėjo keisis ir pačiam lietuviui.
Pagalvokite, pvz., kiek santvarkų, valdžių ir technologijų spėjo pamatyti kokiais 1890-aisiais gimęs valstietis. Spėjęs paragauti ir caro, ir kaizerio, ir Smetonos, ir sovietų. Pastaraisiais metais pasaulis irgi ėmė sparčiai keisti odą, atrodo, mūsų irgi laukia įdomių laikų periodas.

–21-ojo amžiaus žmogus neįsivaizduoja savo gyvenimo be Samsung ar Apple telefono, o kokiais daiktais prieš savo draugus ir kaimynus didžiavosi carinės Lietuvos ir tarpukario Lietuvos tradicinis lietuvis?

–Radiju, geležiniu plūgu, perkūnsargiu, užsiprenumeruotu laikraščiu o gal net keliais (laikraščiais). Naujais batais, dviračiu, patefonu, lūpine armonikėle, rankiniu laikrodžiu.
Elektriniu apšvietimu. Kai kurie – ir motociklu ar kukliu automobiliu, miestiečiai – tuo pačiu telefonu.

Nemakščių „Aštuonračio“ muziejuje man teko regėti tarpukario laikų amerikietiškus batus, pagamintus iš bizono odos. Juos savo tėvui lauktuvių atsiuntė į JAV emigravęs sūnus. Tėvas labai jais didžiavosi, nešdavosi bažnyčion, bet ir ten nesiryždavo apsiauti, taupydavo. Taip ir pasimirė su naujutėlaičiais batais, nė kiek jų nenudėvėjęs.

–Dar vienas bendras bruožas su anų laikų Lietuva – emigracija. Ar skiriasi jos mastai ir priežastys? Kur daugiausiai žmonės emigruodavo? Ar dėl paliekančių Lietuvą žmonių buvo nerimaujama taip, kaip dabar?

–Bendra prasme, nesiskiria – tiesiog žmonės nebegalėjo pragyventi savam krašte. Šeimos gausios, žemės sklypai smulkėjo, valdiškoje tarnyboje – rusai, miestuose – kitataučiai, kur kas labiau įgudę amatuose ir prekyboje. Ūkį paveldėdavo vyresnėlis, kiti – kas kur – ar bernais į Latviją, ar tolėliau, dažniausiai JAV, Britaniją, Vokietiją, Pietų Afriką. Dažniausiai jauni, darbingi vyrai, kuriuos pakelti sparnus labai paskatindavo ir šaukimas į tarnybą carinėje armijoje.
Žinoma, dėl išvykusiųjų labai nerimauta, juk jokių ryšio priemonių, be laiškų, nebūta. Didelę baimę sukeldavo staiga nutrūkęs susirašinėjimas – juk daugelis lietuvių dirbdavo anglies šachtose, kur buvo dažni nelaimingi atsitikimai...

–Perskaitęs jūsų knygas, susidariau įspūdį, kad carinės Lietuvos ir tarpukario lietuviai buvo baisiai įtarūs, vertino tik žemę, o jų verslumas pasireiškė išvystyta kontrabanda? Ar toks įspūdis teisingas?

–Labai supaprastinus, buvo ir taip. Bet ir ne visai – pradedant nuo baudžiavos panaikinimo, papročiai švelnėjo, verslumo (ne tik kontrabandinio) dvasios daugėjo, imta vis rimčiau konkuruoti su prekyboje besispecializavusiais žydais, pamažu kraustytai į miestus, nors Lietuva tais laikais taip ir išliko vieno didelio kaimo šalimi.
Bet daugėjo ir modernėjo žemės ūkio technika (žagrę pakeitė plūgas, visiems patiko kuliamoji), gerėjo buitis (daugėjo rakandų, valgyta vis geriau ir sočiau), daugėjo higienos. Dar 2-3 dešimtmečiai ir būtume tapę beveik Danijos lygio šalimi. Deja...

–Ar rastų bendrą kalbą tų laikų lietuvis su dabartiniu?

–Žinoma. Abu pakeiksnotų blogą orą, valdžią, kainas ir uždarbį. Pakalbėtų kaip šiemet grybai, uogos, bulvės. Šiandieninis pavaišintų senąjį lietuvį baltarusiška kontrabandine cigarete, o anas įpiltų šiuolaikiniam prūsiško kontrabandinio spirito. Bet galiausiai tikriausiai susipyktų dėl kokio niekniekio – paminklo, atminimo lentos pastatymo (ar nugriovimo), ar nosinių raidžių rašybos.

–Kokią žinią jūs siekėte perduoti savo knygomis?

–Na, pirmiausia, kad Lietuvos istorija gali būti įdomi. Su tarpukariu tai gal ir nesunku sudominti, o va, pabandyk žmonėms įdomiai patiekti „carinį periodą“. Atrodo, man tai pavyko, bet dėl liūdnokos priežasties – daugelis tautiečių tebeturi to užguito, niūraus, užsispyrusio ir įtaraus žmogaus įpročių, kuriems išdildyti reikia ne vieno laisvės dešimtmečio.

–Kaip jūsų aprašomų periodų lietuviai skyrėsi, tarkime, nuo to meto rusų, lenkų ir vokiečių?

–Trumpai čia neatsakysi – ir stipriai, ir ne...Labiausiai skyrėsi, žinoma, nuo vokiečių, dažnai su panieka žiūrėjusių į „kudlotus žemaičius“, atvažiavusius į Klaipėdos turgų, tačiau labai mielai iš jų pirkusius sviestą ir dešras...

–Gal apie tai bus jūsų naujoji knyga? O, beje, jau galbūt rašote naują knygą? Apie ką ji?

–Visai ne apie tai (šypsosi)... Ji bus karo istorijos tema – apie tankų mūšius Lietuvoje 1941–ųjų birželį. Gal teko girdėti apie Raseinių ir Alytaus tankų mūšius, Manšteino tankų reidą?.. Su bendraminčiais išmaišiau ne vieną mišką ir pelkę, kur iki šiol galima pamatyti šių kovų pėdsakus.
Planuoju ir antrą „Lietuvio kodo“ dalį...

–Kas sunkiausia buvo rašant abi knygas?

–Matyt, balansuoti tarp populiaraus ir kiek klampesnio, bet gilesnio teksto.
Labai jau daug skaitytojų su skirtingom nuomonėm – vieniems tekste labai reikalingos išnašos ir šaltiniai, kiti juos išvydę, meta knygą it nudegę, nes mano, kad ji bus nepaskaitoma. Vieni manė, kad knygoje mažai autoriaus nuomonės, kitiems jos buvo per daug.

Rašyti, šiaip, iš viso yra sunkus darbas. O ypač – suprantamai, lengvai ir paprastai. Kartais (ypač pavasariais) reikia labai prisiversti sėsti prie rašomojo stalo, smegenys vis randa 100 priežasčių patinginiauti – ir augalus palaistai, ir kambarį susitvarkai, kad tik nerašyti.
O tai ką paauglystėje laikiau sunkiu darbu – dirbti sode, šienauti, net ravėti – dabar jau teikia malonumą.

–Ar galėtumėte du metus nedirbti ir gyventi iš to, ką uždirbote pardavęs savo knygas?

–Kad nedirbti, matyt, greitai nusibostų... Pats gal ir galėčiau, bet dar turiu šeimą ir katiną, jiems nelabai patiktų, jei gyvenčiau tik iš rašymo. Tiesiog lietuvių skaitytojų rinka nėra tokia jau didelė.

–Ar galite pasakyti, kiek abejų knygų pavyko parduoti?

–Nemažai, „Apelsinų kontrabandos“, rodos, buvo 4 tiražai, „Lietuvio kodo“ – 5.

–Kokie atradimai jus patį labiausiai glumino rašant knygas?

–Tų, senųjų, mūsų protėvių bruožai, vis prasimušantys, kad ir kitokiomis formomis, pas mūsų dienų lietuvį. Nemaniau, kad tos šaknys tiek gilios ir jų tiek daug.