Profesorius Vladas Žulkus: „Man lengviausia būtų „nupiešti“ Palangos gyvenimą XII amžiuje!”

Palangoje gyvena profesorius, habilituotas daktaras, akademikas – Vladas Žulkus. Vienintelis toks Palangoje! Didžiąją savo gyvenimo dalį jis pašventė tyrinėjimams: povandeninei ir marinistinei Baltijos jūros archeologijai, viduramžių miestų archeologijai, vakarų baltų kultūrai bei baltų ir skandinavų kultūriniams ryšiams. „Jeigu burtų lazdele atsuktumėme laiko ratą 600 metų atgal, kaip Klaipėda ir Palanga atrodytų gražią birželio dieną?“ – žurnalas„Lietuvos pajūris“, laikraščio „Palangos tiltas“ turinio partneris, teiravosi V. Žulkaus.

– Kiek jau metų gyvenate Palangoje? Kokie jos pasikeitimai jums yra labai malonūs? O kokie pasikeitimai galbūt jums kelia nerimą ar bent klausimų? Kodėl?

– Nuo 5 metų iki pilnametystės. Po to apie 20 metų – Klaipėdoje, dabar vėl, jau daugiau kaip 20 metų, esu palangiškis. Palanga labai pasikeitė, į gerąją pusę. Manau, kad mieste visi pastebi darną tarp nuostabios pajūrio gamtos ir palangiškių pastangų ją puoselėti. Sėkmingai kuriama ir stiprinama kultūrinė aplinka. Labai pasikeitė į gerąją pusę ta, vadinama, kurortinė infrastruktūra ir poilsiavimo sąlygos. Gal reikėtų labiau saugoti tai, kas dar liko iš tos senosios, „smetoninės“ ir net sovietinės Palangos, erdves ir pastatus, geras tradicijas.

– Nuo 2019 metų esate Palangos miesto Tarybos narys. Ar save laikote geru politiku? 

– Negalvojau apie politiko kelią. Nepriklausau jokiai partijai. Nematau Savivaldybės tarybos kaip politinių kovų arenos. Nemanau, kad yra „geros“ ar „blogos“ partijos. Geriau vertinčiau tą politinę veiklą, kuri yra naudinga Palangai. Taryboje priskirčiau save tai daugumai (nesvarbu kokių partijų), kuri stengiasi dėl Palangos žmonių ir miesto gerovės.

– Povandeninei ir marinistinei archeologijai jūs pašventėte ne vieną savo gyvenimo dešimtmetį, kaip ir viduramžių miestų archeologijai, vakarų baltų kultūrai bei baltų ir skandinavų kultūriniams ryšiams tirti. Ar vienodai gerai išmanote šias visas sritis, kurias „Vikipedia“ nurodo kaip jūsų tyrimų sritis?

– Panelė „Vikipedia“ viską suvertė į krūvą (šypteli)... Pradėjau dar 1975 metais dirbti kaip miestų archeologas Klaipėdos mieste ir piliavietėje. Nuo 1976 metų kasinėjimai Palangoje pastūmėjo tyrinėti Palangos ankstyvųjų viduramžių gyvenvietes ir gilintis į pajūrio vikingų laikų kultūras, to laiko pajūrio gyventojų ryšius su kaimynais kitoje jūros pusėje. Povandeninė archeologija prasidėjo kaip laisvalaikio užsiėmimas, vėliau virto ir dabar tebėra pagrindine domėjimosi sritimi. Povandeniniai tyrimai Platelių ežere, kur mokėmės iš Torunės universiteto povandeninių archeologų, nuo 2000 metų persikėlė į jūrą. Ten ir likome... Klaipėdos universitete prie Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto susikūrė Povandeninių tyrimų centras. Dėl išmanymo... Visur taip yra, geriau pradedi išmanyti tai, ką dabar dirbi.

– Kalbant apie povandeninę ir marinistinę archeologiją, kokie lobiai – tikrąja ir perkeltine prasme – slypi jūros gelmėse prie Klaipėdos ir Palangos? Ir, svarbiausia, kokią jų dalį istorikai, tyrinėtojai, juolab visuomenė žino?

– Tie lobiai po vandeniu egzistuoja daugiau perkeltine prasme nei realiai. Kita vertus, niekas iki galo nežino, kas dar slypi jūros dugne. Keliolika iš tų žinomų XIX–XX amžiuje nuskendusių laivų yra nuolat lankomi narų mėgėjų. Yra tyrinėjami dabar jūros vandenų užlietų tūkstančių metų amžiaus senųjų Baltijos krantų reliktai. Informacija apie povandeninį jūrinį paveldą neretai dalijamės paskaitose moksleiviams, studentams, miesto ir Lietuvos gyventojams.

– Kas apsunkina tokius marinistinės archeologijos tyrinėjimus?

– Marinistinės archeologijos tyrinėjimuose pasigendame nuoseklios valstybinių paveldosauginių institucijų politikos. Naujos povandeninės vertybės yra atrandamos asmeninių iniciatyvų, Klaipėdos universiteto, vykdomų mokslinių projektų ar taikomųjų tyrimų dėka, bendradarbiaujant su Karinėmis jūrų pajėgomis, Klaipėdos valstybinio jūrų uosto administracija.

– Kaip siūlytumėte Klaipėdos regionui, ir Palangai, įveiklinti marinistinės archeologijos atradimus Baltijoje? Ar tai – tiesiog fiziškai neįmanoma, nes juk nenupirksi povandeninio laivo stebėti senų laivų liekanų jūros dugne, ar ne?

– Tuos atradimus kažkiek įveikliname per viešas paskaitas, žiniasklaidos padedami ir kitaip bendraudami su žmonėmis, su nardymo klubais. To, žinoma, neužtenka. Palangos miesto savivaldybės 2021–2030 metų strateginiame plėtros plane yra numatyta parengti informacinę sistemą Palangos archeologijos paminklams pažymėti. Krante, ties tomis vietomis, kur jūroje yra povandeninis paveldas, turėtų atsirasti informaciniai stendai su QR kodais apie nuskendusius laivus ar kitus objektus. Susijungus su atitinkama informacine sistema telefone bus galima pamatyti povandeninius vaizdo įrašus ir „gyvai“ sudalyvauti povandeniniuose tyrimuose.

– O, beje, kiek ir kokių laivų griaučių esate atradęs su savo komanda Baltijoje prie Klaipėdos?

– Nedideliuose Lietuvos jūros vandenyse dabar žinome 112 nuskendusių ir pakrantėse sudužusių laivų arba informaciją apie juos. Jie priklauso XVI–XX amžiaus laikotarpiui. Žinoma, daugiausiai yra XX amžiuje nuskendusių laivų.

– O kas Baltijos vandenyse Palangoje archeologui tyrinėtojui įdomaus galbūt slypi?

– Dauguma įvairiais laikotarpiais nuskendusių laivų yra, žinoma, apie Klaipėdą. Nemažai jų ir Palangos-Šventosios aplinkoje. Šventojoje jūroje yra išlikusių XVII amžiaus uosto struktūrų. Kažkur po dugninio smėlio klodais turėtų slypėti ir priešistorinių krantų bei akmens amžiaus gyvenviečių liekanų.

– Skaičiau, kad Baltijos jūra yra viena didžiausių povandeninių karo ir prekybos laivų kapinynų. Kiek čia tiesos?

– Tikrai taip. Baltijos jūroje yra priskaičiuojama apie 100 tūkst. nuskendusių laivų ir dėka mažai sūraus bei, palyginti, šalto vandens medinės laivų konstrukcijos yra puikiai išlikusios. Turime ir puikiai po vandeniu 10-30 metrų gyliuose išsilaikiusių reliktinių pušų bei ąžuolų kelmų ir kamienų, kurių amžius siekia net 11 tūkst. metų.

– Ko gero, ir cheminių medžiagų, naudotų karo tikslams per paskutinius du pasaulinius karus, yra nuskendusiuose laivuose Baltijos jūroje?

– Kiek žinau, Lietuvos vandenyse cheminės medžiagos nebuvo skandintos. Be abejo, nuskendusių laivų triumuose jų gali būti. Nedaug tų laivų triumų esame apžiūrėję.

– Jeigu burtų lazdele atsuktumėme laiko ratą 600 metų atgal, kaip Klaipėda atrodytų gražią birželio dieną?

– Pataikytume į patį pilies perstatymo įkarštį. Dirba keli šimtai žmonių. Jau auga naujos mūrinės pilies gynybinės sienos ir bokštai. Per Dangę stovi bent du tiltai, veikia arklinis malūnas, atplaukia laivai su medžiagomis ir maistu pilėnams. Varganas miestelis glaudžiasi šalia pilies.

– Be kitų, esate ir monografijos „Palangos viduramžių gyvenvietės“ autorius. Nupieškite trumpai, bet ryškiai, kaip atrodė XVI ar XVII amžiaus Palangos gyvenvietės?

– Paradoksalu, bet man lengviau būtų nupiešti Palangą XII amžiuje... XVI–XVII amžiuose nedidelis Palangos miestelis spietėsi apie medinę bažnyčią. Į pietus nuo Ronžės upelio, palei dabartinę Vytauto gatvę, yra stovėjusi muitinė, atrodo, jos mūrinius pamatus prieš kelerius metus šalia Kurhauzo atkasė archeologai. Po 1639 metų, atrodo, į tą vietą, kur dabar kino teatras „Naglis“, persikėlė Palangos dvaras. Tarp dabartinio Kurhauzo ir Vytauto gatvės iki tol buvo nedidelės kapinės. Sodybų būta pietinėje dabartinio miesto dalyje, savo mirusiuosius jų gyventojai laidojo dabartiniame parke, Žemaičių kalnelyje. Netoli Naglio kalno, kur irgi buvo laidojama, buvo dar viena gyvenvietė. Šventojoje tuo metu buvo svarbus Lietuvos uostas ir gyvenvietė su miesto teisėmis, pavadinta Janmarienburgu.

– 1999 metais Lietuvos istorijos institute apgynėte habilitacinį darbą „Kuršiai vakarinių baltų geležies amžiaus kultūroje ir visuomenėje“. Kokios pavardės ir vardai jums atrodo kuršiški? Kuo išskirtinė buvo kuršių kultūra ir visuomenė?

– Kuršių kultūra ir visuomenė buvo išskirtinė dėl savo gyvenamosios vietos pajūryje ir patogesnių ryšių su kitomis Baltijos jūros kultūromis. Vikingų laikais būtent kuršių ir kitų pajūrio baltų genčių teritorijose pirmiausia ir atsirado taip vadinamų „europeizacijos“ ženklų. Nežinome, kiek senųjų gyventojų kuršių kalbos ir kultūros tradicijų išliko iki šių dienų ir ar išliko. XV amžiuje pradžioje ištuštėjusį Klaipėdos kraštą užplūdo emigrantai iš šiaurinio Kuršo ir net Latgalos, tie kuršininkai apsigyvenę ir Klaipėdos apylinkėse, ir Kuršių nerijoje, ir, galbūt, apie Palangą. Apie tikrųjų kuršių pavardes ir vardus nieko neišmanau.

– Kokie radiniai byloja apie vikingų antpuolius mūsų pajūryje?

– Sunku yra nustatyti, ar Palangos, ar kitame pajūrio XI–XII amžių kapinyne rastas skandinaviškas kalavijas ar ietigalis buvo išmainyti ar atimti iš plėšikaujančių skandinavų vikingų. Galėjo būti ir vienaip, ir kitaip. Palangos senovinių gyvenviečių apie Birutės kalną išdeginimai X–XII amžiuje gali būti vikingų antpuolių pėdsakai. Su skandinavų įtaka Palangai gali būti siejama žinia apie pirmosios bažnyčios kuršių žemėse pastatymą apie 1068 ar 1069 metus ir hipotetinės žinios apie Palangos pilies išdeginimą 1161 metais.

– Klaipėdoje yra šeimininkavę ir vokiečiai, ir prancūzai, ir žemaičiai – jūs geriau žinote kas. Palanga buvo Latvijos dalimi. Ar tai, kad Lietuva šiandien turi ir Klaipėdą, ir Palangą nėra truputį ir istorinio atsitiktinumo dalykas?

– Istorija pilna atsitiktinumų. XX ir XXI amžių teritoriniai ginčai tarp valstybių retai yra grindžiami objektyvia istorija, o kartais yra atsirenkami tik vieniems ar kitiems naudingesni istoriniai faktai. Kuršių kultūros ištakų yra ieškoma teritorijoje tarp Nemuno žemupio ir Šventosios pajūryje. Toliau į šiaurę, net iki Rygos įlankos, jie išsiplėtė vėliau. Nežiūrint to, kuršiai tradiciškai siejami su vėlesne Kuršo kunigaikštyste ar carine Kuršo gubernija, į kurios sudėtį įjungta Palanga ir tapo Lietuvos ir Latvijos ginčo objektu. O Palangoje jau nuo XIV–XV amžiaus gyveno ir žemaičiai. Klaipėda Livonijos ordino buvo įkurta kolonizuotose kuršių žemėse, į kurias XIII amžiaus viduryje Lietuvos valstybė dar nepretendavo.

– Ką dar norėtumėte savo gyvenime nuveikti?

– Tą gyvenimą toliau gyvenant dar atsirastų ką nuveikti (šypteli). Šiais metais baigiame mokslinių tyrimų projektą, susijusį su Lietuvos pajūrio apgyvenimu priešistoryje ir su jūros užlietais reliktiniais krantais, todėl nori nenori reikia parengti kelis straipsnius ir kartu su kolegomis užsienio leidykloje išleisti kolektyvinę monografiją. O toliau... Žmona man išmintingai pataria: „Reikia mažiau lakstyti, o daugiau rašyti“.

– O vasara jums patinka?

– Ir tik vasara (šypteli).