Senojo Marakešo keramika - byranti, bet vis dar matoma

Senojo Marakešo keramika - byranti, bet vis dar matoma

Apie skaičių 7 Maroke, mano drovumą rodyti nuogas kojas ir mintis apie Lietuvą...

2017 01 09

Žurnalistė, dirbusi Palangos žiniasklaidoje, toliau dalijasi kelionės į Maroką įspūdžiais su „Palangos tilto“ skaitytojais

Inga ŠVIESAITĖ

Atsikėliau anksčiau už mano ypatingą žmogų. Nusiprausiau ir nusprendžiau trumpam išeiti įkvėpti gryno oro. Praktiškai visos vietos, kuriose teko apsistoti, buvo be langų – kad gyventojai, o dabar ir šalies svečiai, galėtų pasislėpti nuo Afrikos karščio. Tokiose vietose naktį tvyro aklina tamsa, o laiko nuovoka tiesiog ištirpsta erdvėje. Tad ir oro man čia norėjosi daugiau. Buvo vėsus rytas, aplinkiniai buvo tik ką bepradedą savo dieną, ankstyvas judėjimas vis dar lėtas ir vangus. Gyvenome prie pat turgaus, tad nusipirkau vandens ir šiek tiek maisto. Mėgavausi tuo rytiniu tempu – nežinau kaip Marakešui, bet man jis labai tiko.

Ieškojome kitokio Marakešo...
Grįžus iki viešbutuko, palaukiau kol susiruoš JIS ir jau tada rimtai nėrėm į visą šio miesto beatbundantį šurmulį. Šią dieną norėjome kuo daugiau pasiklysti, kad atsidurtumėme ten, kur nesitikėjome. Kaip ir bet kuriame mieste, taip ir šiame – didžioji miesto dalis yra turgus. Tačiau sąmoningai stengėmės jame neužsibūti, norėjosi pamatyti ir kitokį Marakešo veidą. Klaidžiojome po mažytes gatveles, stebėjome kaip keitėsi pats miestas – vietomis išlikusios labai žemos arkos vedė į namus, kurių durys buvo šiek tiek žemesnės už mano ūgį. Svarstėme, ar tai dėl to, kad anuomet žmonės buvo neaukšti, ar tai dėl saugumo sumetimų. Nemažai šiame mieste ir vietų, kur ant pastatų sienų išlikusios anuomet tikriausiai įspūdingai atrodžiusios keraminės plytelės. Apskritai, Marokas mane sužavėjo savo raštais ir spalvomis, galėčiau parsivežti kone visą keramikos krautuvėlę namo ar be perstojo spaudyti fotoaparato mygtuką – mano akys gerte gėrė supančią aplinką.
Beklaidžiojant priėjome tomis pačiomis nuostabiomis plytelėmis išdabintą mečetės kiemą ir ją pačią. Tačiau, jau įpratę, kad kitatikiai nėra pageidaujami musulmonų maldos namuose, net neketinome brautis vidun. O pasirodo be reikalo. Vos tik išėję sutikome mielą vietinį senuką, kuris mums rodė ypatingą dėmesį ir norėjo su mumis pabendrauti. Puikiai kalbąs angliškai, jis prisistatė esąs mokytojas ir kiekvieną dieną, visai prie pat maldos namų, moko Marakešo vaikus Korano. Tai jo dėka mes visgi užėjome į nuostabia keramika išklotą mečetės kiemelį, kuriame „veikė“ saulės laikrodis, moterys slėpėsi nuo dienos kaitros, vargingieji prašė išmaldos, likusieji gaivinosi vandeniu.

Kodėl skaičius 7 Maroke ypatingas...
Mūsų palydovas rodė į prie mečetes esančias arkas: „Tai septyni vartai, vedantys Dievo link“. Kodėl septyni? „Kaip ir septynios kalvos ir septynios upės pasakose, septynios dienos savaitėje, taip ir magiški septyni vartai – viskas simboliška ir mitologiška“, – pasakojo jis. Sutiktas mokytojas pakvietė mus kartu nueiti į vieną vietą, kurią vadino galerija. Mano akys sužibo – nejau apsilankysime kažkokioje slaptoje meno buveinėje. „Kartą per dvi savaites dykumų žmonės atvažiuoja su savo meno dirbiniais ir daro ekspozicijas“, – smalsumą dar labiau žadino jis. Tačiau didžiam mano nusivylimui, senukas mus nuvedė į tokią krautuvėlę, kokiose mes jau buvome ne kartą – austi kilimai, papuošalai, odos gaminiai... Tikėjausi kitokios „menininkų galerijos“... Buvome pavaišinti arbata, pakalbėjome apie Lietuvą, pasaulį, apie jų šalį, apžiūrėjome visus rankų darbo dirbinius, tačiau nieko neišsirinkome, tad teko keliauti toliau. Padėkojome senukui už pasakojimus, davėme pinigėlį ir vėl nėrėme gaudyti kadrų į Marakešo labirintus. O po juos nardyti ne taip ir paprasta – be perstojo zujantys motoroleriai ir motociklai neleido atsipalaiduoti, nes kaskart turėjau saugoti savo kojas ir kitas kūno dalis, kad itin siaurose miesto gatvelėse galėčiau prasilenkti su ratuočiais.

Kai kas priminė Lietuvą...
Kažkada jau rašiau, kad kiekvienas Maroko miestas turi savo veidą. Ne išimtis ir šis. Marakešas man – raudonas, triukšmingas, nuolatos birbiantis. Ir tikriausiai iki šiol labiausiai nepatikęs. Šioje kelionėje pastebėjau kaip vertinu savo asmeninę erdvę, kaip man patinka ramesnės ir tykesnės vietos, o geriausiai šioje šalyje aš jaučiuosi arčiau gamtos.
Laikas Maroke seko, todėl turėjome susirasti vietą, kurioje galime atsispausdinti savo kelionės bilietus. Suradome – visiškame turgaus pakraštyje veikiančią, mano akims gal jau kokį gerą 18 metų nematytą kompiuterinę. Ji buvo visiškai pilnutėle ir priminė man Lietuvą, kai anais gūdžiais laikais internetas buvo dar ne visiems prieinama prabanga. Rinkdavomės tokiose pačiose vietose, kad galėtumėm pabendrauti „Mirke“ ar pasitikrint savo profilį ne, ne Facebook‘e, o dabar net šypsenas keliančiame One.lt. Berniukai žaisdavo „Counter srike“, o mergaitės kurdavo svajonių namus su „Simsais“. Žodžiu, buvo laikai – tokius dabar matau prieš savo akis 2016 metais spalio 10 dieną Marakeše.
Šiek tiek užtrukome, kol paaiškinom, ko mes norim, tačiau galiausiai išėjome su savo atspausdintais bilietais ir jau gurgiančiu pilvu. Buvome gerokai praalkę, todėl nusprendėme eiti į pirmą pasitaikiusią kavinukę. Ir nuėjome į iš tiesų gerą! Nepaisant to, kad maistas buvo neapsakomai gardus, sumokėjome juokingą sumą už mūsų puotą. Vienas iš labiausiai man patinkančių Maroke dalykų – tai maistas. Kol kas tik vieną kartą teko nusivilti valgiu – visos kitos patirtys buvo labai geros, o kai kurios net nepamirštamos (čia jau odę giedu Ait Benhadou valgytam ir net keliomis eilutėmis apdainuotam kuskusui). Be paties maisto kavinėje, man dar patiko stebėti vietinį gyvenimą ir jų žmones. Kad ir dabar – kol pietavome, priešais esančios parduotuvės darbuotojas spėjo pagaminti ir prikimšti lovos čiužinį. Tiesiog čia – prie parduotuvėlės, gatvėje. Ir po tiek dienų praleistų Maroke manęs tai visiškai nebestebino.
Po sočių pietų pasijutome šiek tiek pavargę – nusprendėme, kad grįšime į viešbutuką ir deginsimės ant jo stogo esančios terasos. Vėl ėjome per turgų, kuriame po truputi dairėmės suvenyrų. Užklydome į vietą, kur čia ir dabar – tiesiog turguje – vyksta kalvystė. Fantastika! Užsukome ir į labai seną, tačiau nuostabiai gražų namo kiemą, kuris dabar tarnauja kaip šviestuvų parduotuvėlė. Nesuskaičiuojama galybė įvairiausių grožių – jaučiausi lyg būčiau patekus į mistišką vietą, kurioje tereikia čiuptelėti kokią lempą, ją patrinti ir išlįs Aladinas, apie kurį taip mėgdavau skaityti vaikystėje.
Tik parėję į viešbutuką, išsitiesėme gultuose ant stogo ir lupome ką tik iš turgaus parsineštus mandarinus. Tiesa, aš nesideginau. Nesmagu man kažkaip musulmonų šalyse vaikščioti neprisidengus. Juolab, kad patyriau, kad ir šortai yra jau tas ribinis momentas, kurio derėtų vengti. Gulinėjome apie porą valandų – tada vėl pradėjau savo gerklėje jausti nemalonų kutenimą – jaučiau, kad galiu sirgti angina. O to labai nenorėjau. Suskubome pasidaryti šilto vandens su druska – skalavau gerklę iki pat išėjimo atgal į miestą.

O, Dieve, dar viena liga...
Vakarėjo. Marakešas vėl paskendo savo didžiausiame šurmulyje. Vėl žingsniavome pagrindinės aikštės link, neskubėdami užeidami tai į vieną, tai kitą turgaus parduotuvėlę smulkmenų. Stebėjau aplinką ir žmones – šiame mieste nemažai turistų, todėl beveik nestebino, kad kai kurie restoranai taip pritaikyti europiečiams, kad juose galima įsigyti ir alkoholio. Gaila, kad kai kurie vietiniai nevertina savo autentiškumo ir nori pataikauti išlepusiems turistams. Tačiau kiekvienas turime savo pasirinkimus, o mūsų pasirinkimas buvo kuo unikaliau, kuo autentiškiau, kuo marokietiškiau. Pasiekus aikštę, čia vėl knibždėte knibždėjo būrys žmonių, tačiau mane pradėjęs varginti gerklės skausmas suintensyvėjo ir aš negalėjau mėgautis šiuo pirmadienio vakaru. Nusprendėme ilgai neužsibūti, nusipirkti citrinos, dar šiek tiek suvenyrų ir grįžti į viešbutį gydymo procedūroms.
Šiandien miegojome jau kitame, mano akiai, daug gražesniame ir erdvesniame kambaryje. Pasidarę karšto citrinų gėrimo ir vandens su druska, bandėme nugalėti besiartinančią ligą. Pasijutau vėl silpna ir bejėgė – nejau negandos, užklupusios dykumoje, taip nualino mano imunitetą, kad būdama Afrikoje aš sugebu susirgti angina? Jaučiausi ne kaip – priguliau, užsnūdau. Tačiau ne ilgam – naktis laukė ilga ir varginanti.


Jūsų komentaras:

CAPTCHA



Taip pat skaitykite

Atsiradus Vidaus reikalų ministerijos sistemoje įrašui apie baustumą Italijoje dar 2002 metais, Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) Palangos skyriaus pirmininkas ir miesto savivaldybės Tarybos narys Danas Paluckas pasitraukė iš partijos skyriaus pirmininko posto, taip pat atsisakė Palangos miesto tarybos nario mandato. Praeities skeletai verčia ant šono dar vieną...


Atsikėliau anksčiau už mano ypatingą žmogų. Nusiprausiau ir nusprendžiau trumpam išeiti įkvėpti gryno oro. Praktiškai visos vietos, kuriose teko apsistoti, buvo be langų – kad gyventojai, o dabar ir šalies svečiai, galėtų pasislėpti nuo Afrikos karščio. Tokiose vietose naktį tvyro aklina tamsa, o laiko nuovoka tiesiog ištirpsta erdvėje. Tad ir oro man...



Šiandien, rugsėjo 4 d. prasideda istorinis žygis žemaitukų žirgais apie Lietuvą – „Žemė-žmogus-žirgas“. Vidurdienį, apie 12 valandą, iš Šventosios pajūrio 10-ies žygeivių ir 12-os žirgų draugija iškilmingai bus palydėta į penkias savaites truksiančią kelionę aplink Lietuvą.


Palangos Vlado Jurgučio pagrindinės mokyklos fizikos mokytojai Saulei Paulikienei, neseniai besistažavusiai Šveicarijoje, Ženevoje įsikūrusiame Europos branduolinių mokslinių tyrimų organizacijoje (CERN), iki šiol nedyla patirti įspūdžiai – juk apsilankyta mokslo įstaigoje, visame pasaulyje žinomoje dėl to, kad centro mokslininkai daugiau kaip po pusę amžiaus trukusių...


Verslo administravimą Vilniaus universitete studijuojantis palangiškis Mantas Valinevičius pagal studentų mainų programą krimto mokslus ne tik Europoje, Briuselyje, bet ir Pietų Korėjoje, dabar stažuojasi tarptautinėje kompanijoje Ispanijoje. Susitikęs su kitų kultūrų žmonėmis, lygino tai, ką pamatė, su tuo, ką paliko Lietuvoje. Jaunuolis teigė, jog kelionės ir svetimi kraštai...


„Man teko nemažai su specialiomis šalies tarnybomis pakovoti, kad informacija apie asmenų pokalbių pasiklausymą, asmenų skaičių, kuriems taikomos tokios operatyvinės priemonės, taptų vieša, – sako Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) narys ir Operatyvinės veiklos parlamentinės kontrolės komisijos (OVPKK) pirmininkas Darius Petrošius. –...


Antradienio rytą į „Palangos tilto“ redakciją prie puodelio kavos susirinkę mūsų skaitytojai turėjo progą pabendrauti su Lietuvos socialdemokratų partijos Palangos skyriaus pirmininku, miesto Tarybos nariu, Kontrolės komiteto pirmininku bei užduoti jam aktualius klausimus tiek apie miesto problemas, tiek apie Tarybos darbą.


Antradienio rytas „Palangos tilto“ redakcijoje prasidėjo neįprastai. Pirmą kartą prie puodelio kavos kartu su laikraščio redaktoriumi ir kolektyvu mūsų skaitytojai pasikalbėjo ir apie mūsų leidinį, ir apie jiems bei Palangai aktualius klausimus, dalijosi savo nuomone ir diskutavo su žurnalistais.


Kad eilinių žmonių žinios apie Europos Sąjungos paramą dažniausiai apsiriboja trafaretiniu pasakymu „pinigų davė Europos Sąjunga“, nieko nuostabaus –dauguma žmonių apie Sąjungos paramą sprendžia pagal renovuojamas mokyklas ar rekonstruojamas gatves. Tačiau iš politikų, juolab savivaldybės Tarybos narių, suprantama tikėtis gilesnių žinių apie ES paramos panaudojimą, projektus, jų „virtuvės“...


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius