„Atidengus atminties atodangas“... Žurnalistė, poetė Jadvyga Godunavičienė

 „Palangą prisimenu nuo pat vaikystės“, – pradėjus pokalbį pripažino Jadvyga Giedraitė Godunavičienė, savo gyvenimo kelią būtent pajūryje ir pradėjusi. Jūra dovanoja, suteikia daug emocionalių akimirkų, dar labiau jos įsimena, kai ji būna tiesiog išplėšiama iš gyvenimo. Taip nutiko ir žymiai Lietuvos žurnalistei, poetei Jadvygai, kai iš Palangos buvo išvežta į tremtį. Apie tai, kokie giliausi prisiminimai išliko atminty, ir atradom laiko pakalbėti.

 Po perėmimo – Šventojoje

„Vilniuje gyvenu nuo 1965 metų, tačiau niekuomet nepamiršau Palangos, skalaujamos jūros, ten praleistų gražių dienų. Sulaukusi 16 metų su tėvais buvau ištremta į Sibirą, iki to laiko suspėjau sukaupti šūsnį puikių prisiminimų“, – pasakojo J.Godunavičienė apie praleistas vaikystės ir paauglystės dienas Palangoje.

Kaip papasakojo žurnalistė, ji gimusi Klaipėdoje, o kai vokiečiai perėmė šį miestą, persikėlė su tėvais gyventi į Šventąją. Ten tėvai buvo nusipirkę namelį, turėjo sklypelį, tačiau mažoji Jadvyga mokėsi Palangoje, tuometinėje Palangos gimnazijoje.

Anuomet Šventoji buvo tapusi vieninteliu Lietuvos uostu. „Atsimenu baltą karo laivą, pavadinimu „Antanas Smetona“, pirktą Italijoj, pakrypusį, tačiau čia prisišvartavusį. Vakarais ant iliuminuoto denio vaikščiodavo jūreiviai, o mes, dar vaikai, niekaip į jį atsižiūrėti negalėdavom“, – iš prisiminimų kertelės „ištraukė“ ir pasidalino pašnekovė.

Prisiminimuose daug išlikę – jūra taip pat „groja pirmuoju smuiku“. „Vaikai būdami bėgdavom dažnai į pajūrį žaisti, tarsi mūsų susitikimų bei susibūrimų dažniausia vieta“, – šyptelėjo J.Godunavičienė.

 Gerų žmonių būta

„Nuo penktos iki aštuntos klasės mokiausi Palangos gimnazijoje, kuri anuomet buvo dabar jau buvusioje rusų mokykloje. Šis laikotarpis buvo gana įdomus ir kartu baisus. Elektros nebūdavo, tekdavo mokytis vakarais“, – prisiminė pašnekovė.

Kaip papasakojo J.Godunavičienė, anuomet ji gyveno pas Kiauleikius, Birutės gatvėje, žurnalisto, dirbusio žurnale „Šluota“ L.Kiauleikio tėvus. „Labai geri žmonės buvo, itin šilti prisiminimai apie juos išliko, jie man sugebėjo padėti ir kai jau buvau tremtyje. Buvo ir daugiau gerų žmonių, kurie norėjo padėti, išgelbėti nuo tremties likimo. Esu net parašiusi eilėraštį apie Palangos gimnaziją“, – kalbėjo Jadvyga.

O jos prisiminimuose be Kiauleikių išliko ir geri Šventosios seniūnės norai bei mokytojos Emilijos Adiklienės raginimas neliesti jaunos mergaitės, palikti ją gimtuosiuose namuose. „Sunkvežimyje mane pamačiusi Šventosios seniūnė šūktelėjo: „Vaikeli, galvojau, kad tavęs namie nėra, tu bėk kur nors“. Nebebuvo kur bėgti. Palangoje sustojus paprašiau, kad leistų daiktus pasiimti iš palėpės, kur gyvenau gimnazijoje besimokydama. Einu S. Nėries gatve link Birutės gatvės su lydinčiu kareiviu, o iš paskos daugiau mokinių seka. Kiauleikiai, pas kuriuos gyvenau, man batus, pinigų įkišo, pagelbėjo jie man ir tremtyje būnant – vėliau siuntinius su lašiniais ir veltiniais siuntė. Pamenu, kaip tik tuo metu pro šalį mylima mokytoja E.Adiklienė iš turgaus ėjo, ėmė bereikalingai prašyti kareivio – „paleiskit mergaitę, tokia gera mokinė“, paskui nusisiautė nuo pečių didelę mėlyną skarą, dar riestainius, pinigus visus išsitraukė. Sugrįžus lipant į sunkvežimį mano draugė Dana iš minios riktelėjo: „Kai mes vysim juos iš Lietuvos, nespės ir skudurų susirinkti“. Su tuo šūksniu ir atvažiavau į Kretingos stotį“, – neslėpė skaudžių atsiminimų ir raginimų nepasiduoti Jadvyga.

 Per vieną naktį – visos ašaros

Tai buvo 1949 metai. „Kai prasidėjo partizaninis judėjimas, daug kas išėjo į miškus. 1948 metų vasarą areštavo 12 mokinių iš mano mokyklos, manęs tuo metu neareštavo, nes buvau iš Šventosios. Nuteisė 25 metams už ryšius su pogrindžiu, aš tuomet dar pasilikau, o mano tėvą išvežė. Po metų ten pat iškeliavom ir mes su mama bei mažuoju broliuku“, – pasakojo žymi žurnalistė bei poetė J.Godunavičienė, prisiminusi, jog ten pateko dėl klasės draugo. „Neminėjau jo blogu žodžiu, neminėjau netgi jo vardo. Jis buvo saugumietis, kuris ir atvedė žmones mums išvežti“, – apmaudžias likimo detales paminėjo Jadvyga, prisimindama, jog jis gailėjęsis prie jos akių, bet tai jau nieko nepakeitę.

„Per vieną naktį tuomet išverkiau visą gyvenimą, po to daugiau niekada nė vienos ašaros nerodžiau“, – pripažino pašnekovė.

„Stipresnius vyrus „išbarstėm“ pakelėse – pasiėmė darbams kolūkiai. O senesni vyrai, moterys ir vaikai atvažiavom iki Usolės upės (Angaros baseine), iškraustė ir liepė eiti medžių kirsti. Aš malkas buvau pjovusi, bet kad teks mišką versti – negalėjau net įsivaizdavau. Kirtom ir išsyk darėm plaustus, rišom rąstus ievos šakom. Balandžio mėnuo, tuoj ledai pajudės. Kai pajudėjo ir išplaukė, suvarė mus ant šitų plaustų (vienas irklas priekyje, kitas gale) ir paleido upe žemyn dar keliasdešimt kilometrų link mūsų tremties vietos Trojickojės kaime. O ten ir mažos upės didesnės už mūsų didžiąsias. Mano motina ir keletas senesnių vyrų tiek bijojo sraunios Usolės, kad išsiprašė pakrante per brūzgynus ir upeliūkščius sparčiai žygiuoti. Atsimenu, kaip brolis nuo to plausto į vandenį metė pirmoj klasėj gautą pionieriaus ženkliuką – tada tik viską suvokė“, – atgijo tarsi gyvi prisiminimai.

Kaip pripažino pašnekovė, turėjo praeiti 5-6 metai, kol vietiniai susigyveno su tremtiniais. Jadvygos brolis ten baigė mokyklą, vėliau Krasnojarske – ir Technologijos institutą.

 Profesinis kelias

„Beveik dešimt metų vargom miškuose, 1958 metų vasarą sugrįžau. Ten pasiliko brolis, taip pat iki pensijos panoro likti ir tėvai. Grįžau, tačiau nesijaučiau sava, labai sunkiai sekėsi kurtis. Ilgai niekur neregistravo, daug kartų norėjau važiuoti atgal pas tėvus, bet ištvėriau. Pradėjau viską iš naujo. Dirbau, teko pabūti ir buhaltere, baigiau neakivaizdines žurnalistikos studijas, vakarais mokydavausi, ištekėjau, vėliau sūnaus susilaukiau. Vyras dar jaunas žuvo, tėvai taip pat grįžo namo, bet, deja, tėvynės nepriklausomybės nesulaukė. Kaip dabar prisimenu, jog dar vaikystėje ypatingai norėjau dainavimo mokytis, nepavyko, visus planus pakoregavo tremtis, kas žino, galbūt jei ne toks gyvenimo posūkis, būčiau įgavusi dainavimo žinių. Taigi, Rusijoje su Palangos orkestru dainuodavau...“ – savomis ambicijomis ir pasiektais tikslais pasidalino J.Godunavičienė.

Buvusi palangiškė papasakojo, jog su draugais nuėjo ilgą kelią – ne tik studijose, bet ir tolesniuose darbuose. „Su Stanislava Petraitiene dirbom Kretingos rajono laikraštyje „Švyturys“, vėliau ten pat redaktore dirbo jos dukra Audronė. Ir su kitais, pabaigusiais žurnalistikos studijas, draugais ten ir sukomės. Kaip vakarykščią dieną prisimenu, kokia transporto priemone tada lėkdavom į kaimus daryti reportažų – sėsdavom į „Moskvičiuką“ ir išvarom. Metus išdirbau šiame laikraštyje, o vyrui gavus paskyrimą, išvykom į Vilnių“, – apie žurnalistinius atradimus pasakojo Jadvyga.

 „Vandenyne nepaskendo“

Nors išvažiavo ir pasiliko didmiestyje, kur atsiveria didžiulės galimybės, Jadvyga apie įgytą patirtį mažesniame mieste atsiliepė tik gerai: „Kaip kad sakė man vienas žinomas žmogus: geriau būti kaime pirmu, negu didmiestyje, kaip didžiuliame vandenyne, paskęsti“, – nusišypsojo guvi pokalbininkė.

„Vilniuje radau kitą erdvę. Įsidarbinau korektore „Vakarinėse naujienose“. O po kurio laiko ten pradėjau dirbti kultūros srityje. Kiek turiu sukaupusi fotografijų net ir tų žmonių, kurių jau nebėra, kiek užrašyta pokalbių... Operos filharmonija jau buvo tapusi kaip antrais namais. Mano manymu, kiekvienoje erdvėje gali surasti kaip save realizuoti, reikia tik noro“, – entuziazmo kupina kalbėjo kolegė.

Anais laikais, kaip prisiminė Jadvyga, žurnalistams lengva nebuvo. „Anuomet, ilgais brežneviniais laikais, mes, dienraščio skyrių redaktoriai, kas mėnesį eidavome į Vilniaus miesto partijos komiteto ideologijos skyrių ir ten gaudavome mandagius nurodymus, ką paminėti, ką nutylėti. Praėjusio mėnesio „Vakarinių“ numeriai būdavo pabraukyti. Laikraščio redaktorius buvo tik vykdytojas, bet Kultūros skyriuje, žinoma, laisvės autoriai rasdavo daugiausiai“, – anuometinius laikus atgaivino žurnalistė.

Kaip pripažino pašnekovė, tuomet ji buvo aktyvioj spaudoj ir ši sritis žmonių buvo itin mėgiama. Vėliau, žinoma, atgavus laisvę, buvo suteikta galimybė rašyti tai, apie ką būdavo nutylima – apie tremtį, lagerius, politiką.

„Kai laikraštis subankrutavo vis dar dirbdavau, rašydavau straipsnius leidiniams, dabar jau nebe. Turiu ir kitokios veiklos. Mažiau beišeinu, nes jau sveikata neleidžia, tačiau kai reikia, nueinu – seni ryšiai tebeveikia. Tiesa, aštuonerius metus dirbau Nacionaliniame dailės muziejuje, įsikūrusiame Gedimino kalno papėdėje. Buvau atstovė spaudai, patiko man šis darbas – rengdavau straipsnius apie tai, kuo užsiimama, prieš parodas pateikdavau informaciją. Iki šiol turiu daug leidinių“, – po truputį sugrįžo į dabartį J.Godunavičienė.

Kaip nusišypsojo pašnekovė, metai nieko nereškia veikliam žmogui, Jadvyga šiuo metu save realizuoja Vilniaus tremtinių veikloje, taip pat uoliai dalyvauja ir senjorų žurnalistų klube.

 Įrašai į istoriją

J.Godunavičienė 1988 metais dalyvavo kuriant Vilniaus politinių kalinių ir tremtinių bendriją, iki 1995 metų buvo jos valdybos narė, nuo 2006 metų – Etikos komisijos narė. Jadvyga įsirašė į istoriją parašiusi daug reportažų, teatro spektaklių, knygų, dailės parodų anotacijų ir recenzijų, apybraižų apie kultūros žmones. Taip pat rašė apie Sibiro tremtį, žmones, kalėjusius lageriuose. 1994 metais „Vyturio“ leidyklos išleistoje keleto autorių knygoje „Ešelonų sesės“ išspausdintos Sibire rašyto dienoraščio ištraukos „Ar grįšim kada?“

„Šiame mano dienoraštyje atsispindi anuometinė buitis, nuotaikos. Taip sutapo, kad tuomet iš šešių žmonių netgi keturios buvo palangiškės“, – pridūrė poetė.

J.Godunavičienė taip pat išleido poezijos knygą „Neišskirsk, baltas paukšti“, 1998 metais bei 2006 metais eilėraščių rinktinę „Juodalksni, broli mano“.

1981 metais J.Godunavičienei suteiktas Lietuvos nusipelniusios žurnalistės vardas.

Straipsnis skelbiamas „Palangos tiltui" vykdant Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo (SRTRF) projektą „Jūros mūšos aidai kurorto kūrėjų meninėje raiškoje ir gyvenime".