Gediminas Griškevičius: „Rašymas – mano didžiausias narkotikas, kurio niekas neįveikia“

Gediminas Griškevičius: „Rašymas – mano didžiausias narkotikas, kurio niekas neįveikia“

2018 03 22

Ligita Sinušienė
„Koks stebuklas!” – emocingai šūkavo į „Palangos tilto“ redakciją užsukęs Gediminas Griškevičius, į rankas įduodamas kelias pumpurėtas šakeles. Ir su nenuslenkančia šypsena, greitakalbe beria, kad tai – kriaušės šakelės, kurias pajūryje nuskynęs dar per didžiuosius šalčius, o dabar štai jos va taip ir išsprogo, pribloškusios jį savo gyvybingumu. Praėjusią savaitę jis atšventė 70 metų jubiliejų.

Kas tie septyniasdešimt!
Savo energija ir gyvybingumu lygiai taip pats stebina ir pats Gediminas, praėjusį šeštadienį, kovo 17 dieną, suskaičiavęs 70 metų nuo savo gimimo. Niekuomet pro šalį nepraeinantis tylomis, visuomet pažeriantis krūvą komplimentų – ir visuomet originalių, dar negirdėtų. Kaip ir dera poetui.
„Poetų už jokius griekus nevalia sodint į kalėjimus: jie savame, Savame... SAVAME – užkeikti ir užsikeikę, vos sumanę PIRMĄ eilėraštį (ištraukos iš G. Griškevičiaus kūrinių – aut. pastaba). Ir atviras, kaip namo langas. „Ach, ar negalėjo tas jūsų pašnekovas pavėluoti?“ – neslepia apmaudo, kad negali ilgiau prie kavos puodelio šnektelti.
Kitądien į sutartą mudviejų pokalbį įlekiakaip viesulas. Švytintis visas, žibančiomis akimis. Kas tie septyniasdešimt! Ateina ne tuščiomis. Pažeria ant stalo nugludintų akmenėlių, čia pat ranka pasirašo autorinę knygą „Mirę ir moterys, dar – jūra“, išleistą prieš porą metų, už kurią pernai pelnęs poetės Reginos Biržinytėsliteratūrinę premiją.
„30-40 metų laikiau tuos eilėraščius, norėjau sudeginti, bet sudėjau visus į vieną knygą ir dar gavau premiją, - juokiasi. - Bet labiausiai pavydžiu tiems, kurie rašo prozą, romanus, nors pats irgi esu išbandęs“.
Kalbėdamas šokinėja nuo minties prie minties, vienur pradeda nuo pasakojamo įvykio ištakų, kitur – praplečia veikėjo charakterį, bet visa vienija viena jungtis – rašymas, poezija, tikrumas. Apie ką bekalbėtų – apie pirmąjį, penktoko, jausmingą rašinėlį, kaip visa šeima pupas vakarais gliaudo ar apie tai, kaip dėl paaugliškų kvailiojimų gavęs matematikos ir lietuvių kalbos (!) pataisas, apie bohemiškus šėliojimus ir pažintį su savo vienintele Vlada-Marija, apie redaktoriavimą pirmajam Palangos laikraščiui – visuomet sugrįžta prie to, kaip jam svarbu rašyti išjaučiant, „širviškai”. Pauliaus Širvio pavardė ir iš jos padarytas epitetas dažnai skamba Gedimino kalboje.

Širvio ir žmonos kokteilis
„Esu Širvio ir savo žmonos kūrinys”, - apie svarbiausius žmones, formavusius jį kaip kūrėją ir asmenybę, kalba su užsidegimu. Ir ne tik apie juos. Apie viską kalba aistringai, greitakalbe, bet aiškiai ir suprantamai, ir kalba daug. Akivaizdu - turėtų, ką papasakoti, klausantis ir nuo ryto iki vakaro, ir dar kito ryto ir vakaro. Ir kaip neturės! Juk Gediminui šitaip įdomu stebėti senstančius ir atgimimą per mirtį. Ir ne tik juos – visa, kas supa, o savo pastebėjimus išrašyti, kad jie, užfiksuoti poeto eilėse, jau niekada nebemirtų. O per savo septyniasdešimt spėjo daug pamatyti ir patirti. Užaugęs be tėvo, dėl kurio palaido gyvenimo būdo pats sau davęs tvirtą pažadą nesekti jo pėdomis.
„Šeimos, kaip didžiausios tvirtovės, negalima palikti. Vyrai vis klaidas daro, bet jeigu inkarą užmesi sykį, reiks ir antro, - sako. – O mūsų mamutei mirus vistiek radom po pagalve tėvo paveikslą. Ji vistiek jį mylėjo, kadir koks buvo”. Nešvelnaus NIEKO moteryje. Tik kartais liežuvis – žvyras.
Neįmanoma G. Griškevičiui pamiršti ir Eduardo Mieželaičio dovanotos penkiasdešimtinės dvidešimtajam gimtadieniui atšvęsti. Tą kartą Vilniaus studentų kišenėse jau vėjai švilpė, bet bičiulis P. Širvys, prie Rašytojų sąjungos namų išvydęs Eduardą Mieželaitį, čiupo jam už rankos: „Eduardai, šiandien Gedimino gimtadienis! Kaip paremtum? “. „Nei jis žinojo, kas tas Gediminas, bet 50 rublių davė. Oho, kiek tai buvo daug! – prisimena G. Griškevičius. – Iš tiesų tas gimtadienis ir buvo tas atskaitos taškas, kai prasidėjo tikrasis gyvenimas su visom spalvom, su bohemiškom ašarom ir fejerverkais. Kaip mes tada sakydavome – septyni sekmadieniai. Mūsų šūkis buvo: „Jeigu negeri, tai koks tu poetas, koks tu rašytojas?“ Bet dabar sakau, kad kol nesubręsi, kaip asmenybė, ir poetas nebūsi,rašysi seilėraščius, o ne eilėraščius. Vien ant boheminio pagrindo nepastatysi meno“.
Tarsi vakar – gyvi prisiminimai iš pirmosios pažinties su Vlada-Marija, visiška priešingybe jam, bet puikiai gebėjusia ir iki šiol tebegebančia suprasti. „Kai išgirdau jos vardą, žado netekau. Mano tėvas – Vladislovas, krikšto mama – Marija, o joje telpa abu. Dar prieš ją sutikdamas pamenu, galvojau, kad jau tiek visko gyvenime mačiau, jog galėtų ir žemė prasiverti – nebenustebčiau. Taip troškau tikrumo. Ir sutikau ją, rimtą, tikrą, dorą, protingą. Niekur nuo chemijos nepabėgsi. Galėjo ir gali žemė drebėti, bet mes jau 47 metai kartu, - tikina. – Kuo tikiu, tą gerbiu, ką gerbiu – myliu. Manyje vyrą subrandino būtent ji. Moterų yra daug, bet asmenybę rasti sunku, man pavyko. Todėl žmonai paskirsiu ir rinkinį, į kurį noriu sudėti geriausius eilėraščius vaikams. Pavadinsiu „Saulėtekio varpeliais“, juk mudu Palangoje šitiek metų gyvename Saulėtekio take. Reikia branginti, ką turi tikro, nes kitų rūmų nepastatysi“.

Pirmojo Palangos laikraščio redaktorius
Emocingai pasakoja, kaip neplanuotai prieš daugiau nei tris dešimtmečius su šeima atsikėlęs į Palangą - žmona gydytoja gavusi paskyrimą dirbti ką tik pastatytame „Lino“ baseine.O G. Griškevičius čia nė nesitikėjęs žurnalistinio darbo gauti. „Tais laikais Centro Komitetas neleido miestui leisti laikraščio, kol jis neturės 20-30 tūkstančių gyventojų. Tad važinėjau dirbti į Klaipėdą. Staiga 1990 m. gruodį nuvilnija žinia, kad Palanga ruošiasi turėti laikraštį. Bronius Martinkus, RimantasMikalkėnas tada sakė: „Turėsim savo laikraštį, rasim pinigų, ir viską, ko reikia“. Tarp kandidatų į redaktorius buvo dvi moterys – dabartinė „Vakarinės Palangos“ redaktorė Tamara Zaiceva ir Danutė Mukienė, dabar – Lietuvos muziejų informacijos centro vedėja. Visai netikėtai buvo pasiūlyta ir man dalyvauti. Savivaldybė buvo pažadėjusi redaktoriui 3 kambarių butą Palangoje skirti, o aš butą turėjau, netgi keturių kambarių, tad man tas „prizas“ ir nebuvo reikalingas. Balsavimas vyko Kurhauzo salėje. Gavau 23 balsus“.
Pirmajam kurorto laikraščiui G. Griškevičius redaktoriavo pusantrų metų. Pareigų pats atsisakęs. „Išėjau pas Tomkų, į laisvus korespondentus. Nes čia, Palangoje, prasidėjo privatizavimai. Labai prašė daug faktų nutylėti, buvo siūlomi dideli pinigai. O aš į Lukiškes nenorėjau eiti, ir galvojau, kaip vaikams į akis pažiūrėsiu. Velniop tada ir 10 Dievo įsakymų, jeigu į tokius reikalus veltis. Prabilo „širviška“sąžinė, kurios nei pamesi, nei pragersi, o ir išgėręs nepamirši“, - atvirauja kalba jubiliatas.
Kalbėdamas apie žurnalistiką, toliau samprotauja: „Dabar aiškiai suprantu – tada nereikėjo protingai rašyti, tik gražiai. Apskritai laikraštis nėra gyvenimas, laikraščiai visi ideologizuoti. Tais laikais turėjome vienintelį cenzorių redakcijoje, kurį galėjome ir apsukti, o dabar kaip apeisi visus? Dabar – nebe jausmų laikai. Rašantieji iš širdies – jau muziejiniai. Reikia turėti švarią sielą. Ir man sakydavo, kad esu per švelnus, per kuklus, kad turiu būti įžūlesnis. “.
Vis dėlto rašymas Gediminui – pats didžiausias narkotikas. „Niekas neįveikia – vis tiek vėl čia sugrįžti“, - šypsosi žurnalistas ir poetas, dėl duonos ėmęs į rankas ir grėblį, ir gelbėjimo liemenę – dirbęs ir Palangos botanikos parke, ir Gelbėjimo stotyje. Aš ėjau TEN gelbėti Savęs.

Brazdžionio gedėjo jūroje
Redakcijos svečias parodo Bernardo Brazdžionio ranka išrašytus padėkos žodžius ant 1940 m. leidimo knygos „Kunigaikščių miestas“, kurią išlaikė Gedimino mama ir mamos sesuo. Tačiau ryškiausiai G. Griškevičiaus atmintin įsirėžė ne susitikimas su garsiuoju poetu, o atsisveikinimas su juo: „Liepos 12 d., kai manyje vis dar tebeskambėjo žinia „Vakar mirė Bernardas Brazdžionis“ (2002 m. - aut. pastaba), sėdau į valtį ir yriausi yriausi nuo kranto tol, kol Palangos bažnyčia pasidarė kaip degtukų dėžutė. Ten tvyrojo tokia nenusakoma mistinė ramybė! Koks grožis, kiek spalvų! Saulės siūlas – tiesiai į mano valtį, tarsi ryšys su dangumi. Tą akimirką Dievas arti atrodė, taip sujudino vidines gelmes. Ir Brazdžionis, rodos, kažkur čia pat šneka".
Nuo to laiko G. Griškevičius, kaip pats sako, pasidarė žygeivis, pajūriu išeinapasivaikščioti bent du kartus per mėnesį. Slaptoje, nuošalioje Pajūrio regioninio parko vietelėje pasimeldžia prie savo paties iš akmenukų pasistatyto altoriaus. Pasakodamas apie kelius, kuriais vaikšto, ką praeina, G. Griškevičius užsimena ir apie Plazės ežerą. Ir tuoj pat mintimis nukeliauja praeitin, kai Lietuva iš naujo kūrėsi: „Ten buvo kariniai daliniai – kur dabar kempingas. Galėjome išsaugoti, turėtume sales, nebūtų reikėję naujai statyti. Rusų kareiviai tada pasitraukdami pasakė: „Mes išeinam, o jūs ir be mūsų susipjudysite. Jūs – godūs žmonės“. Ir iš tiesų vietiniai tuos statinius išgriovė, išardė, plytas išnešiojo“.
Gediminas iš kiekvieno pasivaikščiojimo irgi grįžta su nešuliu. Parsineša akmenų. Ir netgi paklaustas, kaip išgyvena pastaraisiais metais nustatytą sunkią ligą, beveik kvatojasi: „Nereikia apie ligas kalbėti. Aš, štai, vaikštinėju ir akmenis nešioju!Negalvok, kad sunku, ir nebus sunku. Nešu akmenį ir sakau sau - neik be sustojimo! Taip sutvirtėjau labai fiziškai, ir dvasiškai išsivaliau. O šiaip galvoju – iki Meko amžiaus reikia „datraukti“. Jis mirė 95-erių. Ko reikia, kad ilgai gyventum? Žaismės iš esmės".
Beje, G. Griškevičius 14 metų gyvena, nevartodamas alkoholio.
„Atėjo laikas, kai supratau, jog galiu gyventi ir be „šnapso“. O manoji, tarp kitko, anais laikais buvo rajono blaivybės pirmininkė“, - juokiasi.
Poetas gyvena ne tik be svaiginančių gėrimų, bet ir be mobilaus telefono. Niekada tokio neturėjo. „Net nemokėčiau naudotis, - šypsosi. - Ir kompiuteryje tiktai paskaitau, ką man reikia“.


Jūsų komentaras:

CAPTCHA



Taip pat skaitykite

Praėjusį mėnesį Verslo ir lyderystės akademijos „Invorpore“ organizuotoje dviejų dienų stovykloje „Visraktis“ susirinkę jaunieji pajūrio savanoriai dalijosi, ką jiems reiškia savanorystė, sėmėsi patirties iš kitų bei mokėsi pažinti save ir kitus. Savo įspūdžiais viešai sutiko pasidalinti Klaipėdos „Asmenybės ugdymo centro“ projektų...


„Koks stebuklas!” – emocingai šūkavo į „Palangos tilto“ redakciją užsukęs Gediminas Griškevičius, į rankas įduodamas kelias pumpurėtas šakeles. Ir su nenuslenkančia šypsena, greitakalbe beria, kad tai – kriaušės šakelės, kurias pajūryje nuskynęs dar per didžiuosius šalčius, o dabar štai jos va taip ir...


Baltasis Čekiškės bokštas, link kurio veda mano širdis

Gediminas GRIŠKEVIČIUS, 2017 08 24 | Rubrika: Nuomonės

Valstybė yra ta, kurią ir sapnuose glostysi, kurios Upę ir pievas mintimis braidysi, kurios žodžių, tradicijų, skanių sriubų ir kepinių, turgaus bruko akmenų, žmonių vaivorykštinių nuotaikų, vestuvinių saldainių, laukiant kelyje ant šventoriaus „zomato“ kiekvieno namo langų, vaikų susitarimų ir kai kada apsigavimų, net ištikimo, ševlniaširdžio...


Dar vakar valdžiažmogius lydėjo dėmesys, pagarba ir valdžios teikiamos galimybės. Po nesėkmingų rinkimų dažnai tenka gyvenimą dėlioti iš naujo. „Bendraujant tik su prezidente, premjerais ir ministrais yra didelis pavojus išpuikti. Kad to neatsitiktų, reikia neužmiršti, ir mūsų merui Šarūnui Vaitkui taip pat, kad valdžia – ne amžinas dalykas“...


Aštuoniasdešimt dvejų palangiškio Antano Bartkaus diena dažnai prasideda vienodai- prie rašomojo stalo: atkreipti kurio nors valstybės ar vietos valdžios pareigūno dėmesį į esančias ir tariamas Palangos ar valstybės bėdas. Garbaus amžiaus pašnekovas   prisipažino parašęs ne vieną laišką buvusiam prezidentui Valdui Adamkui, dabartinei...


„Nežinau, kas sugalvojo pavadinimą jūsų laikraštyje prieš trejetą metų išspausdintam pokalbiui su manimi „Dailė – mano maloniausias apsėdimas“, bet mano potraukį dailei išties galima pavadinti apsėdimu. Nėra tos dienos, kad neeskizuočiau. Iš vienų eskizų išauga rimtesni darbai, kiti – patys kaip atskiri kūriniai, treti...


Aš vėl smagus nėriau į šiek tiek jaunesnių savo metų prisiminimų duburį, kai su literatūrinei-filosofinei aplinkai, knygoms neabejingu dar moksleiviuku sūnumi Mindaugu 1993 metų rugpjūčio 18-ąją, nuvažiavę iš Palangos į Kauną, pravėrėme trečiojo „Nemuno“ žurnalo vyriausiojo redaktoriaus, publicisto, nūnai daugeliui poezijos gerbėjų dar tikrai...


Ilgai užtrunkate tualete? Turite bėdų, apie kurias garsiai nekalbama? Apie jas nedrįstate prisipažinti net gydytojui? Nuo hemorojaus, vidurių užkietėjimo ar išmatų nelaikymo niekas nemirė, bet šios problemos gyvenimą paverčia nemielu. Gėda ir nemalonu. Tokius pasiteisinimus girdi  proktologas docentas Paulius Žeromskas, kai pacientų paklausia, kodėl taip ilgai kentė...


„Jie niekada manęs nesistengia suprasti, viskas, ką darau yra blogai. Kad ir kaip apsirengčiau – niekada neįtiksiu, nepatinka mano draugai, pyksta, kai namo grįžtu pusvalandžiu vėliau nei susitarėm. Kartais jaučiuosi, jog gyvenčiau kažkokiame kalėjime, jie niekada niekur nenori manęs išleisti”, – taip apie savo tėvus kalba penkiolikametė Kristina. Tačiau...


„Žmogus, dar neapgavęs Lietuvos. Garbė palangiškiams, kad čia gyvena Albertas Žulkus ir jo darbščioji šeima. Štai kur tikrasis savo valstybės patriotas. Kūrėjas – grynuolis. Eruditas. Oho, kiek daug knygų perskaitęs. Taip pat didžiulę kolekciją bibliografinių retenybių, įvairiausių tautiškų leidinių net tada, kai juos draudė viešumoje...


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius