Baltasis Čekiškės bokštas, link kurio veda mano širdis

Gediminas GRIŠKEVIČIUS, 2017-08-24
Peržiūrėta
1974
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin
Bendrinti per Facebook

Baltasis Čekiškės bokštas, link kurio veda mano širdis

Valstybė yra ta, kurią ir sapnuose glostysi, kurios Upę ir pievas mintimis braidysi, kurios žodžių, tradicijų, skanių sriubų ir kepinių, turgaus bruko akmenų, žmonių vaivorykštinių nuotaikų, vestuvinių saldainių, laukiant kelyje ant šventoriaus „zomato“ kiekvieno namo langų, vaikų susitarimų ir kai kada apsigavimų, net ištikimo, ševlniaširdžio veterinarijos tarnybos tarnautojo Ulendros Bėrio čekiškiečių bulvių laukų vagose. Liškausko, Suchockių šeimos muzikantų, Čekiškės dainininkų, 1955 metais dalyvavusių Vilniuje, respublikinėje dainų šventėje, o ypač – šviesos, ramybės sielai linkinčių Bažnyčios ir mokyklos niekada gyvenime neužmirši, neišduosi, nejuodinsi, nesmerksi visa žmogiškai mylinčių savo net kai kada nesikeičiančių, panašius Likimo siūlus verpiančių moterų ir vyrų, vaikų nepristingančioje Čekiškėje, nepamirštant ir Anų, už Bažnyčios, – tepadeda visiems mums Dievas, Kūrinijos valdovas.
Pagarbiai prisimenu man pirmąją maldaknygę 1956 metais įteikusius kunigą Juozą Jasukaitį ir zakrastijoną Dominyką Vaitiekaitį. Šitaip nesušalsim ir ateities viduržiemių speiguose, – širdis, ką besakytum, ilgisi viena kitos, jaučia viena kitą ir po 60 metų, ir tai augina, stiprina mūsų mintis, viltis, palengvina visus Gyvenimo žingsnius. Ačiū Bažnyčiai, visiems buvusiems ir esamiems Jos tarnautojams, Gimnazijai, Seminarijai, Kauno rajono savivaldybės Istorijos metraštininkams, kiekvienam čekiškiečiui, nejaučiančiam nuobodulio dulkėtame Lietuvos miestelyje, prisimenančiam pirmuosius jo „škalos“ statytojus, kiekvienam, dirbusiam „Pirmūno“ kolūkyje ir dabar naujom spalvom išdažiusiam senovės gyventojų statytų namų sienas ir įpynusiam savo gėlę Čekiškės katalikų bažnyčios Didžiajame 400 metų sukaktuvių vainike, ypač – visai Lietuvai mūsų Tėviškę, jos žmones ir darbus prasmingai tebegarsinančiam nusipelniusiam Kauno rajono kraštotyrininkui, čekiškiečiui Antanui Vaičiui, faktais paremiančiam ir mano žurnalistiniuose keliukuose. Tebegyvi prie Bažnyčios ir mano Pirmosios gimimo minutės „Du balti langeliai“. Jau mokyklos pradinėse klasėse iš mokytojų Reginos Kaunaitės, taip pat kaimynės, čekiškiečiams atsidavusios humanistės pedagogės Onos Balčikonienės sužinojau, KAIP reikia kreiptis į žmogų, vaiką, KAIP reikia jį išklausyti, su juo kalbėtis, ir kad visada Žmogui reikia, būtina padėkoti: „LABAS“ ir „AČIŪ“ – Duonos vertės. Tada seksis“.
Ačiū, kad mes dar rūpim vienas kitam. Amžinoje Mamos, senelių, giminių ir jos pirmojo vadovo apylinkės ligoninėje, ambulatorijoje daktaro Leono Markelio Tėvynėje Čekiškėje, neabejokim, tebegyvi ir žodžiai „kuklumas“, „sąžinė“. Kiekvienam žmogui „Širdies valstybė“ amžinam yra Jo Tėviškė. Jo upeliai Lašiša, Dubysa pro Besmerčius nuveda į Lietuvą, Vilnių, ogi, visą pasaulį, atranda štormus ir štilio ramybę pulsuojančią Jūrą. Ji, kaip žmogaus gyvenimas, pilna Meilės, suteikia jėgų eiti pirmyn. Tuo nemari Tikėjimo magija. Aš neužaugau vaiko akimis visad sekdamas Baltąjį Čekiškės Švč.Trejybės katalikų bažnyčios Bokštą. Jisai regimas jau nuo Lazduonos ar nuo Ariogalos, tačiau, kaip tie legendiniai italų keliautojai – jūreiviai, plaustu Nemunu nuo Vilkijos, pro Seredžių, Čekiškę, Dubysą plaukę iki Betygalos ties Ariogala niekada neklausiau: „Ar jau – GALAS?“
Dievo kelias, Malda, Mintis, Žinia, Knyga ir mūsų – „Čekiškės valstybėlėje“ žino TIK Pradžią, ir atradimais turtingo, širdimi gerbtino Gyvenimo tęstinumą mūsų Lietuvos valstybėje.

Jūsų komentaras:

Taip pat skaitykite

11-oji „Tikslo link. Olimpas“ serija skirta komandos kapitonui Pauliui Danisevičiui. Žaidėjui, kuris pirmasis patikėjo Jono Vainausko projektu ir nuo kurio prasidėjo Palangos „Olimpo“ komplektacija. 


Dokumentinis serialas „Tikslo link. Olimpas“ pasakoja apie Palangos „Olimpo“, prie kurio vairo 2023-iųjų vasarą stojo Gedvydas ir Jonas Vainauskai, kelią Nacionalinėje krepšinio lygoje (7bet-NKL).


Po audrų pajūrio gyventojai skuba ieškoti gintaro, tačiau aplinkosaugininkai ragina būti budriems – vietoje gintaro galite rasti baltojo fosforo gabalėlių.


Gruodis skaičiuoja paskutines besibaigiančių metų dienas bei minutes, ir jau tuoj tuoj pasitiksime gražiausias žiemos šventes – šv. Kalėdas ir Naujuosius metus. Laukdami jų, atverkime savo širdis artėjančiam kalėdiniam stebuklui bei pasidalinkime gerumu ir šiluma su tais, kuriems to reikia.  


"Palangos tilto" straipsnis, kurį anonsavome ir Facebook/Palangostiltas, "Palangos naujakurys prieš Kalėdas nubėgs 100 kilometrų per visą Lietuvos pajūrio zoną kviesdamas prisidėti prie mažojo Jokūbo, gimusio su perpus trumpesne koja, be šlaunikaulio, operacijos" mušė lankumomo rekordus - straipsnio anonsą Facebook-e pamatė 25 754 žmonės. 311 paspaudė...


„Koks stebuklas!” – emocingai šūkavo į „Palangos tilto“ redakciją užsukęs Gediminas Griškevičius, į rankas įduodamas kelias pumpurėtas šakeles. Ir su nenuslenkančia šypsena, greitakalbe beria, kad tai – kriaušės šakelės, kurias pajūryje nuskynęs dar per didžiuosius šalčius, o dabar štai jos va taip ir...


Baltasis Čekiškės bokštas, link kurio veda mano širdis

Gediminas GRIŠKEVIČIUS, 2017 08 24 | Rubrika: Nuomonės

Valstybė yra ta, kurią ir sapnuose glostysi, kurios Upę ir pievas mintimis braidysi, kurios žodžių, tradicijų, skanių sriubų ir kepinių, turgaus bruko akmenų, žmonių vaivorykštinių nuotaikų, vestuvinių saldainių, laukiant kelyje ant šventoriaus „zomato“ kiekvieno namo langų, vaikų susitarimų ir kai kada apsigavimų, net ištikimo, ševlniaširdžio...


Vilkijos – Ariogalos žvyrkeliu, o paskutiniaisiais metais – nors siauručiu, bet pagaliau asfaltuotu „greitkeliu“ per mažne 68 metus esu ne tik pervažiavęs autobusais, dar pokario „Pirmūno“ kolūkio „polutarkomis“, „Gazikais“, „Moskvičiais“, šeimos „luksiniu“ „Žiguliuku“, didelę dalį arkliuku...


Pakauniuose, tėviškėje buvusiame Vilkijos rajone lankiausi šiemet baigiantis vasarai, kai Palangoje dar tebevirė kurortiškas spalvingosios vasaros aistrų „kokteilis“. Spalvų nestinga visur, jeigu tik nestinga jėgų ir norų jas atrasti, įvertinti, branginti bent prisiminimais, kurie kiekvienam žmogui žvelgia į širdį ir sielą jaukių Vaikystės namučių...


„Gal kam nors mano istorija padės? Juk ne aš viena esu turėjusi problemų su savo vaiku“, - teigė palangiškė mama, nuoširdžiai ir atvirai papasakojusi istoriją apie savo dukros paaugliškas bėdas, ieškojimus ir motinišką nerimą.


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius