Netirpstantis Čekiškės kelio sniegas: vaikystė mamos pėdomis

Netirpstantis Čekiškės kelio sniegas: vaikystė mamos pėdomis

2015 12 28

Vilkijos – Ariogalos žvyrkeliu, o paskutiniaisiais metais – nors siauručiu, bet pagaliau asfaltuotu „greitkeliu“ per mažne 68 metus esu ne tik pervažiavęs autobusais, dar pokario „Pirmūno“ kolūkio „polutarkomis“, „Gazikais“, „Moskvičiais“, šeimos „luksiniu“ „Žiguliuku“, didelę dalį arkliuku traukiamais vežimaičiais, o žiemą – rogėmis, t.y. „šlajomis“. Pačiame man svarbiausio pasaulyje kelio centre, lyg pagrindinė ašis – vežimo ratas „Ledo karuselėje“ ant patikimo prūdo yra Čekiškė. Tėviškė. Gimimo vieta. Taškas be kablelio. Du balti langeliai žaliai dažytame namukyje per sprindį nuo įspūdingos baltos bažnyčios, kurią pastebi taip nuo Ariogalos, taip ir nuo Vilkijos. Kaip švyturį iš laivo jūroje. Birželyje su poetu Vladu Vaitkevičium mamos ir brolio Bronislavo kapus padėjęs tvarkyti Vaižganto memorialinio muziejaus Kaune vadovas Alfas Pakėnas pasidžiaugė: „Kokios lietuviškai spalvingos Čekiškės ir Vilkijos apylinkės“.
Čekiškės, žydų sumanyto ir pastatyto „ribinio“ miestelio tarp Žemaitijos ir Aukštaitijos vaizdiniai, kalbų nuotrupos ir žmonių veidai atsigaivina Atminties ekrane senstant natūraliai ir vis gaiviau, ryškiau. Aš ir šiandien artėjančių 2016 metų proga sveikinu, mintimis apibėgu kiekvieną savo kartos čekiškietį, ano „grindinio vaiką“.
Čekiškės kelių ir keliukų, padubysių takų duona dabar man 30 metų prie Baltijos jūros – aukso vertės, ji augino mane pasauliui, Lietuvai, ir aš saugiai jaučiuosi, nes vaikystės prisiminimus joks plėšikas ar monstras nebeatims. Čekiškės kelių duona aš sotinausi, kaip knygų išmintimi ir Zanavykijoje, ir Žemaitijoje, Vilniuje ir skrendant virš Kaukazo, Gruzijoje, Armėnijoje, Rusijoje, Belgijoje, Didžiojoje Britanijoje.
Čekiškės žmonių patirtis, „likimo kodai“, maudynės Dubysoje, Kilovoje ties „Groble“ man pravertė ir džiugina net šiandien, kaip gerbtina žydiškoji išmintis tų, kurie Vidurio Lietuvoje, tarp Vilkijos ir Ariogalos sumanė statyti miestelį, akmenim išgrindė centrinę gatvę, „bruką“, pristatė nemažai erdvių namų, kurie protarpiais savaime ar nesavaime užsidegdavo, gaisrai naktim, išgąstis mėtė visus iš lovų, bet labai retai kas išnyksta iki „Nulio“. Mano – mūsų Čekiškė išliko, ir kruizinis, pasakiškai žaižaruojantis Vaikystės laivas, kuriame išmokau ir skaityti, ir rašyti, ir pargriuvus – neverkti, gaivina ne tik Palangos rutininę kasdienybę lapkritį, žiemą, bet ir ne vieną žurnalistinį tekstą ar apsakymą vaikams. Ir draugiškumo, kantrybės mokė Čekiškės vieškelis. Vaikui visi draugai. Net kareiviai: „Saldat, daj zviozdočku“. Davė.
Čekiškę visam pasauliui išgarsino, „paaukštino“, jos praeitį, dabartį, o svarbiausia – visų laikų žmones pagerbė Besmerčių kaime gimęs nerealiai darbštus, sąžiningas, juvelyriškai kruopštus Kauno rajono kraštotyrininkas, vyras, jau gimęs su labai taktiško pedagogo „marškiniais“ – Antanas Vaičius. Jo dėka iš mūsų namų Saulėtekio take, Palangoje, knygų lentynos man akį merkia solidi enciklopedija. Knyga „Čekiškė“. Ji man brangi, kaip jaukiose kapinaitėse lygiai 20 metų besiilsinti Mama, jos brolis, seneliai. Paskutinis prisiminimas – apie užpustytą, dar 1960 metais, Vilkijos – Čekiškės kelią. Atvažiavom su mamute vasario mėnesį, po didelės pūgos iš Gelgaudiškio, ledu ties Šiline perėję Nemuną, „Jurbarko – Kauno“ autobusu be vargų. O kuklus provincijos kelelis nuo Vilkijos nebuvo „nugrederiuotas“. Sniego pusnaitės – iki kelių. Mama pamokė: „Aš eisiu pirma, o tu, Geduk, vis taikyk statyti koją į mano pėdą... Eikim, kol nesutemę, savo tikslą – Čekiškę – pasieksime. Stenkimės. Niekas už mus mūsų kelių nenueis“. Lengva pasakyti! Pabandėm eiti – mamos žingsnis vistiek platesnis, negu dvylikamečio sūnaus. Sunkiai ištaikiau. Bet nieko, o nieko nesakiau mamai, net šlampant kojom, nes žinojau, kad būtinai reikia nueit 14 km iki Čekiškės, iki tetos Danutės, reikia, kol nesutemę. Visi mes – savo laimės, net mažučio džiaugsmo kleptomanai. Tik svarbu įgusti teisingai susidėlioti pėdas nuo Tėviškės upės iki Amžių jūros. Spėjom. Jaunas spėji su diena. Vaikystė su nenusakoma energija mamos pėdom net per pusnis, nesusirgusi tada žiemos kelyje, tik sveikdama iš laimės veržėsi ir dabar veržiasi į Tėviškę. Kur Dubysa, „Groblė“, lašiša, kur ta sena žydų „škala“, kurią reikėtų atstatyti, kur Pirmoji mokykla ir sofa namuose, pilna buvusio Čekiškės braižybos mokytojo tėvo – bohemiško šeimos svečio paliktų knygų,– ir aš dažnai pagalvoju, kad vistiek bent viena teigiama genetinė „tėvo linija“ įtekėjo iš knygų sofos į sūnų – tai aistringa meilė knygoms. Literatūrai, kuri taurina žmogų ir, kaip jūra, nepalieka vienatvėj. Skaitantis žmogus negali būti šalikelėje, nes jis greičiau susivokia paklydimuose. Vaikystės pirmasis dešimtmetis Čekiškėje draugai (kaip ir trečiasis – Vilniuje, o aštuntas – Palangoje) ir yra tasai netirpstantis sniegas, sušildantis net senjoro dienas. Kolegai Algiui Kustai, kuris 2015-12-09 LŽS „Žinių virtualijose“ paklausė: „Ar šiuolaikiška mylėti Tėvynę?“ aš antrinu: „Tai ir yra Tėvynės meilė“. Todėl 2016 metais į Čekiškės mokyklą žadu dovanų nuvežti bronzinį Jono Basanavičiaus portretą. Į Prano Dovydaičio mokyklą, žinomą prasminga veikla ne tik Kauno rajone, nuvešiu ir talentingai tėvo Vlado sumąstytą – sudėliotą spalvoto medžio inkrustaciją „Vytis“. Ją jis dar 1964 metais darė Pravieniškių lageryje, kur „sėdėjo“ už dokumentų klastojimą (pasų ir aukštojo mokslo diplomų „gamybą“), taip pat už vengimą mokėti alimentus savo sūnums. Beje, optimistas „Kauno burmistras“ vienoje kameroje Pravieniškėse gyveno su anuomet legendinę Klaipėdos bažnyčios statybą pradėjusiais išdidžiais katalikų bažnyčios soviemečio vedliais klebonu Bronislovu Burneikiu ir būsimu arkivyskupu Liudviku Pavilioniu. Nuvešiu į Čekiškės mokyklą ir mamos „Tautinę giesmę“,– 36 metų jos „stomatologinėje biografijoje“ Čekiškės dešimtmetis, padedant puikiam to laiko vadovui, net Didvyrio žvaigžde apdovanotam Leonui Markeliui, buvo brandos egzaminas. O Miminas Kakačius toliau smalsinėja ne tik po Palangą, pajūriais tarp „Kuršijos ir Prūsijos“, tarp vyturių ir švyturių, bet ir pokario Čekiškės pakiemiais. Skanauja geltonuosius Sadlauskų serbentus, per langą žvalgosi Nidos Balčikonytės, kuri svajoja būti vaikų gydytoja, o kieme sykiu padeda gydyt rugiuose kombaino sužeistą jauno kiškučio koją. „Žalių, mėlynų, raudonų“ reikalų su draugais Pranevičių Lionium, Karpavičių Valiuku, Valkauskų Algiu ir net krautuvininku Rajinčium, pilna no ryto, kuris negailėjo „bombonkių“, iki vakaro!
Nors jau 44 metus buvęs Čekiškės Miminas Kakačius turi nuostabią žmoną Vladą Mariją, jis ilgisi mamos, kuri 20 metų yra ir amžinai bus mūsų Čekiškėje, kurios kelių duona sotina net mintis, kuri gal rupoka, bet nesprangi. Kapinėse, kur anksčiau buvo pieva ir augo vešlios, šviesiai žalios rūgštynės, dabar naujose kapinėse visa mūsų „kolūkinė“, o savaip miela, nes nemeluotai kolektyviškai draugiškų vienminčių, lygių „vargo brolių“, humanistų su „kokybės ženklu“ karta. Kai būnu – pasikalbam. Toje Čekiškės šventvietėje net sausio pabaigoje padangėje skraido daug jūros paukščių su Palangos, Klaipėdos krašto žibuoklėmis sapnuose – tautiniais rūbais pasirėdžiusiai mamai, Ulendrų giminei ir kiekvienam čekiškiečiui, negailėjusiam švelnių ir gerų žodžių mažam smalsuoliui „Miminui“ žvyringo, kaip klegios Dubysos skardžiai „Gyvenimo meno“ pradžioje. Pėdos ir atminimai apie Mamą – maitintoją, mokytojus, vaikystės kelio sniege niekada neištirpsta.


Jūsų komentaras:

CAPTCHA



Taip pat skaitykite

Kaunas seka Palangos pėdomis

"Palangos tilto" redakcija, 2019 09 12 | Rubrika: Miestas

Kaunas seka Palangos pėdomis – svarstys, ar reikia drausti elektrinių paspirtukų eismą Kalniečių parke. Elektrinių paspirtukų mada vis labiau veržiasi į miestiečių gyvenimą, o Kaunas – ne išimtis. Pirmoji Lietuvoje rūpestį dėl pėstiesiems paspirtukų keliamo pavojaus šių metų pavasarį pademonstravo Palangos savivaldybė, priėmusi sprendimą, draudžiantį judriausiose...


Palangiškiai ir kurorto svečiai Baltijos kelio 30-metį nuotaikingo minėjo, rugpjūčio 23 d. už rankų susikibdami pajūryje. Gyvoji grandinė nusidriekė ant jūros tilto, Šventojoje – prie skulptūros „Žvejo dukros“.  


Vilkijos – Ariogalos žvyrkeliu, o paskutiniaisiais metais – nors siauručiu, bet pagaliau asfaltuotu „greitkeliu“ per mažne 68 metus esu ne tik pervažiavęs autobusais, dar pokario „Pirmūno“ kolūkio „polutarkomis“, „Gazikais“, „Moskvičiais“, šeimos „luksiniu“ „Žiguliuku“, didelę dalį arkliuku...


Siekęs kunigo kelio tapo konfliktų sprendimų žinovu

Vaidilė GEDMINAITĖ, 2015 11 02 | Rubrika: Miestas

Jau beveik penkerius metus Palangoje gyvenantis Kęstutis Trakšelys galėtų pasigirti itin ryškia gyvenimo istorija: siekęs kunigo kelio Telšių kunigų seminarijoje, o vėliau Romoje, studijas metė, aiškindamas, kad „kiekvienas mūsų tam tikru laiku sulaukiame kažkokių pašaukimų“, kurie vėliau gali išblėsti. Teologijos studijas į filosofijos...


Savaitgalį lietų keis sniegas, oras atvės. Paskutinėmis darbo dienomis teks taikstytis su lietumi. Savaitgalį šalį pasieks kai kurių taip ilgai lauktas sniegas. Šeštadienį vietomis galima šlapdriba, termometrų stulpeliai kukliai kils virš nulio. Sekmadienį jau žnaibysis nedidelis šaltukas, snigs.


„Lino kelio“ atspindžiai Palangos lopšely-daržely „Ąžuoliukas“

Zita PAULIKIENĖ Direktoriaus pavaduotoja ugdymui, 2013 12 19 | Rubrika: Nuomonės

Lapkričio mėnesį Palangos lopšelio-darželio ,Ąžuoliukas“ vyresniojo amžiaus ,,Bitučių“, priešmokyklinio ugdymo Sraigelių“ grupių vaikus, tėvelius, pedagogus ir visą bendruomenę sujungė projektas „Lino kelias“. Vaikai buvo pakviesti pakeliauti labai nežinomu, ilgu ir įdomiu lino keliu. Pokalbių metu pedagogai su vaikais stebėjo sėmenis, žalius...


Pakauniuose, tėviškėje buvusiame Vilkijos rajone lankiausi šiemet baigiantis vasarai, kai Palangoje dar tebevirė kurortiškas spalvingosios vasaros aistrų „kokteilis“. Spalvų nestinga visur, jeigu tik nestinga jėgų ir norų jas atrasti, įvertinti, branginti bent prisiminimais, kurie kiekvienam žmogui žvelgia į širdį ir sielą jaukių Vaikystės namučių...


Kai Alina per atostogas, vedina dviems mažamečiais sūneliais, pėdina Palangos Vytauto gatve, ją nužvelgia ne vienas praeivis. Retas ją atpažįsta esant viena iš Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos vadovų (Alina Velykienė – Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja, – aut.) ar viena uostamiesčio Liberalų Sąjūdžio lyderių. Akis...


Artėjančių švenčių priešas – sniegas

Dalia JURGAITYTĖ, 2010 02 06 | Rubrika: Miestas

Ateinantį ilgąjį savaitgalį Palanga įsisuks į švenčių maratoną. Šiemet taip sutapo, jog vyks tradicinė „Stintų švente“, bus minima įsimylėjėlių Šv. Valentino diena, Valstybės atkūrimo diena – Vasario 16-oji, Užgavėnės bei visuotinėmis maudynėmis jūroje „Palangos ruoniai – 2010“ savo judėjimo dvidešimtmetį paminės sveikuoliai. Kad planuojami renginiai įvyktų sklandžiai, pastarosiomis...


Gyvuliška jėga išvertė penkis kelio ženklus

Monika ŠIUGŽDAITĖ, 2009 06 14 | Rubrika: Kriminalai

Ankstyvą penktadienio rytą palangiškiai nustėro pamatę vandališko elgesio padarinius. Ramioje miesto dalyje ant žemės sugulė net penki kelio ženklai.


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius