„Įmeskime pinigėlį į jūrą ir sukalbėkime maldelę: „Noriu vėl sugrįžti į Palangą...“

„Įmeskime pinigėlį į jūrą ir sukalbėkime maldelę: „Noriu vėl sugrįžti į Palangą...“

Kotryna REKAŠIŪTĖ, 2016 07 04

Teatro, televizijos, kino ir poezijos aktorė, Teatro sąjungos ir Meno kūrėjų asociacijos narė, Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto (LFR – lietuvių filologija ir režisūra) scenos kalbos dėstytoja, UNICEF Geros valios ambasadorė, lietuviškojo žodžio puoselėtoja ir skleidėja. Tai – tik keletas aktorės Virginijos Kochanskytės veiklų ir talentų. Bet žinoma scenos meistrė yra ir didelė Palangos mylėtoja. Tad šis interviu – apie V. Kochanskytės meilę Palangai.
– Kokia buvo Jūsų jaunystė? Ar vasaras leisdavote Palangoje?
– Mama atostogaudama visuomet mane kartu pasiimdavo į Palangą. Vėliau, studijų metais, su kurso draugais atvykdavome į Palangą rudenį, kuomet jūra dar būdavo šilta, o Palanga ištuštėjusi ir viskas, regis, priklausydavo mums… Nuo tų laikų man Palanga siejasi su maudynėmis audringoje jūroje, klajonėmis po naktinį parką ir būtinai saulės palydėjimu ant tilto. Kuomet pasukau aktorystės keliu, prie Palangos mane pririšo poezijos vakarai Birutės kalno papėdėje. Nepamirštamas palaimingas buvimas toje erdvėje… Žiemos Palanga man siejosi su biblioteka ir nuostabiu Palangos žmogumi – Audra Lukauskyte. Džiaugdavomės, kai ji po pasirodymo pasakydavo: „Kai turėsite naują programą, būtinai praneškite“. Tai reikšdavo pažadą, kad ir vėl turėsime susitikimo su dvasiniu Palangos elitu malonę. A. Lukauskytė buvo tų renginių siela… Menininkui yra svarbi kūrybos erdvė – ji atveria tave kitiems, bet tuo pačiu ir atveria tave. O dabar jau kelinta vasarą didžiulį kūrybos džiaugsmą patiriu „Ramybės“ klubo scenoje, kur renkasi ypatingai subtili publika. Štai ir šią vasarą su kolegėmis čia pasirodysime su spektakliu ,,24 valandos iš moters gyvenimo” (pagal S. Cveigo noveles).
– Aktoriaus profesija reikalauja daug jėgų, pastangų ir ištvermės. Ar niekada nesigailėjote pasirinkusi šį gyvenimo kelią?
– Ne, nesigailėjau. Gyvenau Kauno priemiestyje, toli nuo meno. Ir man aktorystė buvo tarsi neapčiuopiama svajonė. Bet mokytojai aktyviai mane įtraukė į mokyklos renginius, tad gan anksti supratau, kokiu keliu norėčiau eiti. Dievas iš tiesų buvo man malonus ir siuntė daug puikių mokytojų, kurie geranoriškai kreipė mane svajonės link.
– Gal jūsų atmintyje yra išlikę pirmųjų pasirodymų Palangoje įspūdžiai?
– Pirmieji mano pasirodymai buvo Birutės kalno papėdėje. Ten tradiciškai Lietuvos filharmonija vasaromis rengdavo literatūrinius vakarus, kuriuos žiūrovai labai mėgo. Daugelis net ir atostogas derindavo prie tų vakarų. Didi malonė buvo ne tik artistauti, bet ir klausytis kitų. Ta sakrali erdvė atverdavo visų širdis ypatingam žodžio ištarimui, klausymui, giliam pasinėrimui į literatūrą. Jaudinančiai vakarojimo atmosferai skleistis padėdavo paukščių čiulbesys, medžių šnarėjimas, jūros ošimas, besileidžiančios saulės žaismė ant žmonių veidų… Laimė jausti, kad atidžiai tavęs klauso. Atostogaujantis žmogus tik ir gali sau leisti prabangą niekur neskubėti ir visa esatim pasinerti į sielos išgyvenimus – būti čia ir dabar, persmelktam grožio ilgesio, mąstant apie greitai bėgantį laiką, gyvenimo trapumą. Vėliau su daugybe programų teko patirti artistavimo džiaugsmą Gintaro muziejaus židinio menėje ar terasoje. O kur dar visų aktorių labai laukiamos gastrolės Palangos mokyklos scenoje. Atvažiuodavau su Šiaulių dramos teatru, vėliau su Kauno dramos teatru. Būta daugybės smagių akimirkų – dienas leisdavome prie jūros, vakarais vaidindavome, po to bičiuliaudavomės su dailininkais, muzikantais. Diskusijos apie meną iki paryčių, dažnai ir kopose, tad, saulei tekant, nerdavome į jūrą, o jau tada eidavome miegoti. Stebuklingas laikas!
– Ar teko scenoje patirti kokių linksmų nutikimų?
– Ko tik nebūta… Vienas gražus prisiminimas. Mane visada traukė dailė. Neatsitiktinai, ko gero, ir mano vyras yra dailininkas. Nuo studijų laikų bičiuliavausi su dailininkais. Graži draugystė siejo su Gintare Uogintaite, kuri turėjo studiją savo tėvų (dailininkų Bronės ir Broniaus Uogintų) namuose. Kaip tik gastroliavome su Šiaulių dramos teatru. Spektaklyje ,,Meilė po guobomis” (J. O’Nilo pjesė) vaidinau savo mylimą Abės vaidmenį. Gintarė visus draugus suagitavo ateiti pasižiūrėti. Spektaklis visiems patiko, o manimi buvo sužavėti, tad sutartinai nusprendė tapyti mano portretą. Paskyrėme tam visą dieną. Fantastiška diena – diskutavome, šėliojome, aš skaičiau poeziją, o jie mane tapė, piešė. Pamenu, kad buvo tikrai gražių darbų padaryta. Bet aš neišdrįsau paprašyti, kad jie man tuos paveikslus padovanotų. Kai po kelių metų Gintarės paprašiau, ji pasakė, kad jos tapytas mano portretas patikęs vienam prancūzui ir ji jam pardavusi. Ką gi, portreto neturiu, bet turiu ką prisiminti.
– Kokia publika renkasi į jūsų pasirodymus?
– Teatrą mylinti ir teatru besidominti. Į teatrą dažniausiai eina tie, kurie nori prasmingai praleisti vakarą, tiki, jog teatre patirs gerų emocijų, pasisems energijos, išminties, vilties. Palangos publika puiki – juk atostogos suteikia galimybę atsipalaiduoti, mėgautis vakaru, pasinerti į teatrinius išgyvenimus pilnumoje…
– Kada pradėjote kurti savo kamerines programas?
– Studijų metais literatūrinėms programoms postūmį, ko gero, gavau iš scenos kalbos dėstytojos Stefos Nosevičiūtės. Ji kurdavo poetinius spektaklius. Tuo metu tai buvo be galo populiaru. Tikriausiai nebuvo nė vieno režisieriaus, kuris nebūtų šiam žanrui atidavęs duoklės. Poetinėje erdvėje skleidėsi ir eiliuotos Justino Marcinkevičiaus dramos. Nors Šiaulių dramos teatre turėjau daug vaidmenų, bet kažkas turbūt likdavo neišsakyta scenos erdvėje. Tada drauge su puikiu džiazo pianistu, puikiu improvizatoriumi Sauliumi Šiaučiuliu ir sukūriau savo pirmą literatūrinę-muzikinę programą ,,Atmintie karti, būk saldi” pagal Birutės Baltrušaitytės eiles. Pradėjo kviestis bibliotekos, kultūros centrai. Daug pakeliavome po Lietuvą. Taip ir užsisukau kamerinėje teatro raiškos erdvėje.
– Kokio poeto, muziko ar rašytojo kūryba Jums imponuoja?
– Būtų sunkoka išskirti kažkurį vieną. Visus buvau įsimylėjusi. Ypač mane sukrėtusi yra Sigito Gedos poezija. Su jo kūryba ir šiandien keliauju. Ir ne tik su jo… Henrikas Radauskas, Henrikas Nagys, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Ieva Simonaitytė, Edvardas Grygas, Vincas Kudirka, Mykolas Kleopas Oginskis, Česlovas Milošas… Visus būtų sunku ir išvardinti.
– Gyvenate pajūryje, Klaipėdoje. Ką jums reiškia Baltijos jūra? Ar ji jums – kūrybos ar įkvėpimo šaltinis?
– Audringa jūra man suteikia energijos. Tas tolis, žadinantis begalinį ilgesį, manau, didelei daliai žmonių – atgaiva sielai ir įkvėpimo šaltinis.
– Kokios vasaros būna aktoriams? Ar tai atsipalaidavimo ir ramybės metas, ar priešingai – didžiausias darbymetis?
– Darbo užtenka. Bet nebereikia eiti į paskaitas (V. Kochanskytė yra Klaipėdos universiteto docentė – aut.). Renginiai ne kasdien. Galima išsimiegoti ir pasimėgauti buvimu namuose. Man tai malonaus poilsio akimirkos, nes daug tenka keliauti. Bet kelionės irgi teikia džiaugsmą gėrėtis įvairiais gamtos kaitos niuansais, bendryste su daugybe įdomių žmonių.
– Kaip Jūs atsipalaiduojate? Ar turite savo mėgstamų ritualų?
– Man svarbiausia yra gerai išsimiegoti. Jei nereikia skubėti nors vieną dieną, tai aš visiškai atstatau energiją.
– Esate įvairių kamerinių programų kūrėja. Kokiai temai šiais metais skyrėte dėmesį?
– Šiais metais naują temą padiktavo Plungės muziejaus direktorius. Jis paprašė sukurti programą Tarptautinei muziejų nakčiai „Mikalojus Konstantinas Čiurlionis Plungėje”. Aš papildžiau „Meilės šviesoje”. Darbas buvo įdomus – sužinojau daug naujo apie Plungę, nuotaikingų Čiurlionio vaikystės patyrimų, jaudinančių meilės Sofijai išgyvenimų. Džiaugiuosi, kad drauge su dainininku Liudu Mikalausku bei pianiste Virginija Unguraityte turėjome progą sukurti įdomią programą.
– Esate UNICEF geros valios ambasadorė Lietuvoje. Kaip Jūsų gyvenime atsirado ši kilni misija?
– Šias pareigas man pasiūlė UNICEF Lietuvos nacionalinio komiteto vykdomoji direktorė Jovita Majauskaitė. Tai – ir įpareigojimas skleisti žinią apie šią prasmingą, pasauliui reikalingą veiklą Lietuvoje, ir visuomenės pilietinimo procesas – jei norime būti Europos ir pasaulio žmonėmis, turime prisiimti ir pareigą drauge spręsti problemas. Su UNICEF Lietuvos nacionaliniu komitetu keliauju į misijas. Tai, ką pamatau skurdžiausiose pasaulio valstybėse, ne tik sukrečia, bet ir dovanoja supratimą, jog mes gyvename rojuje ir skųstis neturime dėl ko. Žinoma, sąvokai „geriau gyventi” ribų nėra ir tai skatina gražinti savo gyvenimą, tačiau tai galima daryti su džiaugsmu, nesiskundžiant, nevirkaujant, kaip mes blogai gyvename.
– Jūsų vyras – garsus Lietuvos skulptorius Arūnas Sakalauskas. Ar dviem meniškoms sieloms nebūna sunku?
– Kaip tik joms dviem geriau! Mes vienas kitą suprantame ir papildome. Gyvename menu ir abiems tai teikia daug džiaugsmo.
– Papasakokite apie save ir buitį, gal turite kokių pomėgių ar aistrų?
– Turiu aistrą darbui. Mėgstu bičiuliautis, keliauti, o jei dar šiuos du dalykus pavyksta suderinti – idealu! Mėgstu skaityti knygas. Patinka gražiai gyventi, gražinti savo namus ir aplinką. Labai myliu gėles, patinka, kai jų yra pilni namai, tad su profesija man tikrai pasisekė!
– Esate žavi moteris. Kiek laiko skiriate savo išvaizdos puoselėjimui, ar mėgstate grožio procedūras, saulės vonias?
– Kalbant apie grožį, turiu pasakyti, jog išorinis grožis yra neatsiejamas nuo vidinio. Svarbiausia yra tavo vidus – gerumas, erudicija, inteligentiškumas, intelektualumas, kultūringumas, išsiauklėjimas. Tavo išorė atspindi tavo vidų. Kaip ir minėjau, man labai svarbu yra išsimiegoti. Saulės vasarą norisi, tačiau nepiktnaudžiauju. Turiu sausą odą, tad naudoju įvairius drėkinamus kremus, veido kaukes. Kartais apsilankau pas kosmetologę. Gražinant savo išorę, labai svarbu išlaikyti saiką. Kai per daug nutolstama nuo natūralumo, kai akis bado perdėto gražinimosi rezultatai, tada jau ir nebegražu pasidaro.
– Ar turite kokių moteriškų silpnybių?
– Auskarams, apyrankėms tai jau tikrai, taip pat lengviems, baltiems rūbams vasarą, bet visgi didžiausia silpnybė – kvepalai! Jais galiu net apsipilti ir vis tiek nebus per daug! Jeigu kas mane dopinguoja ir tonizuoja prieš išeinant į sceną, tai tikrai kvepalai…
– Tobula vasara pagal Virginiją Kochanskytę?
– Gėlių, medžių žydėjimas, kvepėjimas, kelionės, įdomūs žmonės, geros emocijos, teigiamos mintys. Ir dar – be įdomaus kūrybinio darbo jau nei vasaros, nei žiemos neįsivaizduoju…
– Spektakliai pareikalauja nemažai nervinės įtampos. Kaip kovojate su stresu?
– Privalu pateisinti žiūrovo lūkesčius, kuriuos jis puoselėja ateidamas į susitikimą su tavimi. Įtampa, išties, yra didelė. Iki paskutinės minutės tu dirbi tam, kad tesėtum pažadą, kurį duodi, pakviesdamas žiūrovą į renginį. Tu negali apvilti, tai labai didžiulė atsakomybė. Tačiau, jei visa tai pavyksta išpildyti – džiaugsmas didžiulis! Aš esu laiminga, kad gyvenime darau tai, kas man patinka. Mano profesija teikia man daug džiaugsmo.
– Kodėl tiek daug energijos ir jėgų atiduodate savo profesijai?
– Aš neįsivaizduoju kaip būtų galima kitaip. Kuo daugiau atiduodi, tuo daugiau sugrįžta.
– Ar esate sveikos mitybos šalininkė?
– Tikrai taip. Abu su vyru stengiamės vartoti kuo daugiau ekologiško maisto, gyventi sveikiau. Daug valgome vaisių, daržovių. Rytais geriu vandenį su citrina. Atrodo, jog jis ne tik atgaivina, bet ir išvalo organizmą, suteikia energijos.
– Jūsų palinkėjimas Palangai?
– Linkiu, kad Palanga ir toliau gražėtų, bet, kad naujovės neužgožtų tų visų grožybių, kurios per šimtmečius yra sukurtos gamtos ir žmogaus. Linkiu naujų idėjų, kurios ne tik kuo daugiau poilsiautojų prikviestų į Palangą, bet ir nuolatiniam gyvenimui čia paviliotų. Labai linkėčiau Palangai didelio vandens atrakcionų parko! Linkiu visiems atvykstantiems patirti čia daugybę gerų emocijų ir kad ne kartą širdys ištartų: ,,Sustok, akimirka žavinga!” Kad būtinai skubėtų ant tilto įmesti pinigėlį į jūrą su užbūrimo maldele, kuri padėtų vėl sugrįžti į Palangą.


Jūsų komentaras:

CAPTCHA



Taip pat skaitykite

Kai Ruslanas, buvęs Telšių kunigų seminarijos seminaristas, ultramaratoninkas, parašė, kad netrukus į interviu vietą Klaipėdos senamiestyje atbėgs, sekundei suklusau: „Atbėgs ar visgi atskubės sparčiu žingsniu?“ Buvęs klierikas mėgsta risnoti ir Palangoje.


Jau tradicinė, ketvirtąjį kartą Palangoje vyksianti socialinė akcija „Pasveikink jūrą“ šį šeštadienį susilauks ypatingo svečio – naujojo šalies Prezidento Gitano Nausėdos. „Prezidentas su žmona išties šeštadienį lankysis Palangoje ir pasveikins akcijos „Pasveikink jūrą Palangoje“ dalyvius bei organizatorius....


Liepos 27–28 dienomis vaikai iš visos Lietuvos didžiausiame šalies kurorte, Palangoje, vėl sveikins jūrą – čia vyks Palangos miesto savivaldybės inicijuojama ir jau tradicine tapusi socialinė akcija „Pasveikink jūrą Palangoje“. Akcija skirta 7–12 metų vaikams, dar nė karto nemačiusiems jūros. Kad šventė pavyktų, ji turi būti...


Praėjęs savaitgalis, liepos 30-31 d, giliai į atmintį ir širdį įsirėžė bemaž keturiems šimtams vaikų – tądien tiek visos Lietuvos vaikų iš mažiau pasiturinčių šeimų, lydimi juos prižiūrinčių suaugusiųjų, pirmąkart pamatė jūrą. Palangos savivaldybė su kelias dienas trukusia akcija „Pasveikink jūrą Palangoje“ prisijungė prie Lietuvos Respublikos...


Palangoje keli šimtai Lietuvos vaikų šiandien patyrė mažą stebuklą – pakviesti kurorto savivaldybės, jie atvyko į Palangą ir čia pirmą kartą pamatė jūrą. Mažųjų svajonę įgyvendino socialinę akcija „Pasveikink jūrą Palangoje“ .


Teatro, televizijos, kino ir poezijos aktorė, Teatro sąjungos ir Meno kūrėjų asociacijos narė, Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto (LFR – lietuvių filologija ir režisūra) scenos kalbos dėstytoja, UNICEF Geros valios ambasadorė, lietuviškojo žodžio puoselėtoja ir skleidėja. Tai – tik keletas aktorės Virginijos Kochanskytės veiklų ir talentų. Bet žinoma...


Teismas į darbą sugrįžti nepadėjo

Agnė LEKAVIČIENĖ, 2011 11 14 | Rubrika: Miestas

Lapkričio 7 dieną Klaipėdos apygardos administracinis teismas baigė nagrinėti pareiškėjo Bernardo Skersio administracinę bylą, atmesdamas pastarojo prašymą grąžinti jį į ankstesnes pareigas. Buvęs Komunalinio ūkio skyriaus vyresnysis specialistas kaltino Palangos miesto savivaldybės administraciją dėl neteisėto atleidimo iš pareigų.


Tiltas į jūrą – neatskiriama kurorto dalis

Rasa GEDVILAITĖ, 2010 07 03 | Rubrika: Miestas

Palanga – didžiausias Lietuvos kurortas, įsikūręs prie Baltijos jūros, neįsivaizduojamas be savųjų simbolių, kurie taip mylimi tiek vietinių gyventojų, tiek ir poilsiautojų. Birutės, Naglio kalnas, Botanikos parkas, Tiškevičių rūmai, žinoma, tiltas į jūrą – neatskiriama kurorto dalis.Skaityti daugiau...


Švarinimosi ypatumai arba kur noriu, ten metu

Monika ŠIUGŽDAITĖ, 2009 04 10 | Rubrika: Miestas

Kol vieni balandžio, švaros mėnesį stengiasi apsitvarkyti ne tik namuose, bet ir dalyvauja miesto talkose, kiti nesuka galvos apšniaukštę miškus, pakeles ir kitas, jiems nepriklausančias teritorijas. Kai kurie žmonės be skrupulų į žaliuosius plotus tempia tiek buitines šiukšles, tiek statybinį laužą – lyg patys po to nebambėtų, žaliame miško plote atradę tokių neišvaizdžių „gėrybių“.


Noras sugrįžti bet kokia kaina

Šarūnas VAITKUS, 2009 01 24 | Rubrika: Miestas

Nors nuo naujosios Vyriausybės darbo pradžios dar nepraėjo 100 dienų, tačiau nuo valdžios lovio patraukti socialdemokratai vakarietiškos politinės kultūros nesilaiko ir Vyriausybę purvais drabsto net suprakaitavę. Toks socialdemokratų elgesys gali būti suprantamas tik noru bet kokia kaina nuo rinkėjų pykčio paslėpti jų pačių „padarytus gerus darbus“.


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius