Ultramaratoninkas Ruslanas: „Kartais noriu vėl sugrįžti į Kunigų seminariją“

Linas JEGELEVIČIUS, 2019 08 09

Kai Ruslanas, buvęs Telšių kunigų seminarijos seminaristas, ultramaratoninkas, parašė, kad netrukus į interviu vietą Klaipėdos senamiestyje atbėgs, sekundei suklusau: „Atbėgs ar visgi atskubės sparčiu žingsniu?“ Che, ir ko gi gali tikėtis iš tokio pramuštgalvio? Ruslanas Seitkalijevas pasirodė tarsi ateivis iš tolimos galaktikos: toks aukštas, truputį siauresnių akių (tėvas kazachas), įlindęs į juodas sportines tampres, su kerinčia šypsena: „Na va, atbėgau!“ Buvęs klierikas mėgsta risnoti ir Palangoje.
–Ilgai bėgote?

– Apie tris kilometrus – nuo pat savo namų. Vakare laukia pagrindinė treniruotė – 20 kilometrų. Mano dienos vidurkis toks. Tik sekmadienį nulekiu 30 kilometrų.
– Toks įspūdis, kad gyvenime – tik bėgate...
– (Šypteli) Ne, sėdžiu ir už stalo – dirbu Lietuvos Kariuomenėje. Džiaugiuosi, kad mano hobis kartais praverčia ir dirbant, laikant fizinio pasirengimo normatyvus. Intensyviai bėgu jau 18 metų. Man dabar – 32-eji.
– Anksčiau gyvenote Didžiojoje Britanijoje?
– Taip, penkis su puse metų – pakako, kad jos gyvenimo „atsikąsčiau.“ Gyvenau Bostone, nekaip jis pagarsėjęs, tiesą pasakius. Atvažiavęs į Angliją, jau antrą dieną turėjau darbą – šiltnamy prižiūrėjau vaisius, daržoves, dekoratyvinius augalus, vaismedžius. Laisčiau, tręšiau, skyniau. Bet toks darbas man nebuvo prie širdies. Supratau, kad Anglija – mano laikina stotelė. Gal buvo baimės viską mesti – juk dienų dienas leisti šiltnamy – tokia tam tikro komforto zona. Žinai, kad kelsiesi 6 valandą ryto, kad 6 grįši namo, kad laiku gausi algą... Tiesa, didžiąją jos dalį leidau nuomai, komunaliniams mokesčiams.
– Ir?..
– Grįžau į Klaipėdą. Vienas. Mano draugė Samanta ir mūsų sūnus Stefanas (mano močiutė – Stefanija) liko ten. Tiesą pasakius, mano draugė vis mane kalbino palikti Angliją ir grįžti į Lietuvą. Ji taip pat buvo bėgikė. Mus abu kamavo klausimai: „Ką mes čia abu veikiame svetimoje šalyje? Lietuvoje buvome žinomi kaip bėgikai, o čia – niekas.“ Bet taip atsitiko, kad grįžau aš vienas...
– Ruslanai, bėgti šimtą kilometrų – beprotiška. Sutinki su manimi?
– (Šypsosi). Man – ne. Pernai dukart dalyvavau šimto kilometrų maratonuose. Beje, per pusantro mėnesio. Pirmąjį, liepos gale – vyko Lietuvos čempionatas, o ultramaratonas buvo skirtas Lietuvos valstybingumo šimtmečiui – laimėjau. Rugsėjo mėnesį 100 kilometrų pasaulio čempionate Kroatijoje likau 43-ias. Konkurencija jame buvo milžiniška: labai stiprūs amerikiečiai, japonai, o dar kur afrikiečiai. Geriausiai pasirodžiau 2016 metais įvykusiame 100 kilometrų bėgimo čempionate – likau 31-as.
– Kiek tokių pamišėlių bėgikų kaip jūs yra Lietuvoje?
– (Šypteli) Man džiugu pasakyti, kad tokių, kaip sakote, pamišėlių, gerąja prasme ir Lietuvoje atsiranda vis daugiau. Kai pirmąkart įveikiau tokią distanciją 2009 metais Lietuvos čempionate Nidoje, man buvo 22-eji, dalyvavo apie 30 bėgikų. O dabar jau arti šimto dalyvauja. Mano asmeninis rekordas šioje rungtyje – 7 valandos ir 7 minutės.
– Kai po pirmojo 100 kilometrų čempionato savo mamai ir tėčiui pasakėte, kad įveikėte šimtą kilometrų, kokia buvo jų reakcija?
– Tėčio neturiu – jis mane paliko, kai buvau mažas berniukas... Mamai apie tai net nesakiau. Kaip, beje, ir Telšių kunigų seminarijos, kurioje mokiausi tuomet, rektoriui ir dekanatui (šypteli). Na, čempionatas vyko, kai man jau buvo atostogos, tačiau jam pasiruošiau seminarijoje. Ekstra-sunkiomis sąlygomis! Čempionatą laimėjau aš – ką nors sakyti mamai ar seminarijos vadovams man net nereikėjo: parodė reportažą per „Panoramą“, kitas žinių laidas...
– Sulaukėte išsigandusios mamos skambučio?
– Cha, ji išties buvo labai susirūpinusi. Paklausė: „Tu tikrai tai padarei?“ Atsakiau: „Taip, mama.“ Ji buvo mandagi – nepriekaištavo ir nebarė, tik supratau iš kitų, kad ji nebuvo laiminga dėl to. Tiesą pasakius, apie tai su mama ir dabar nesišnekame – tai jai pakankamai skaudi tema.
– O kaip reagavo Telšių kunigų seminarijos rektorius?
– Na, atvirai pasakius, gan dviprasmiškai. Su manimi pasidalino nuogąstavimais, kad dėl mano aistros bėgimui gali nukentėti mano mokslai ar pašaukimas. Jie norėjo, kad aš save pilnai atiduočiau dvasiniams dalykams, ne fiziniams. Kita vertus, kalbėdami su potencialiais seminaristais, seminarijos vadovai mane rodydavo kaip pavyzdį, kad seminarijoje galime suderinti ir mokslus, ir dvasinį augimą, ir sportą. Net ekstremalų.
Prisimenu, kad man reikėjo vykti į savo pirmąjį pasaulio čempionatą Belgijoje 2009 metais, turėjau įveikti kryžiaus kelius, kad gaučiau Vyskupo sutikimą į jį vykti. Jis net pasiteiravo, ar su manimi vyks ir moteris (šypteli). Bet vėl gi – tokia buvo jo pareiga.
– Jūs galėtumėte būti medikų tyrimų objektas. Kaip pasikeičia jūsų organizmo funkcijos, parametrai po tokio milžiniško išbandymo?
– Kai tik pradėjau bėgti 100 kilometrų, keliskart tyrimams esu nuvykęs į buvusią Lietuvos kūno kultūros akademiją, kurioje dirbo profesorius, beje, didelis bėgimo aistruolis Tomas Venckūnas. Didelių pakitimų organizme jis neužfiksavo, tačiau galiu pasakyti, kad tokio išbandymo pasekmes jaučiu net po pusės metų. Pavyzdžiui, sumažėja greitis net bėgant gerokai trumpesnes distancijas. Paprastai man reikia trijų dienų atsistatyti po ultramaratono.
– Gal ateityje šturmuosite 200 ar 500 kilometrų? Kur žmogaus riba?
– Kaip 100 kilometrų bėgikas, aš dar pakankamai jaunas, turiu ką dar nuveikti šioje rungtyje, tad didesnių iššūkių kol kas neplanuoju. Dabar į madą ateina 24 valandų ar net 6 parų bėgimai. Pastarajame bėgime per naktį bėgikas pamiega keletą valandų ir – vėl į kelią. Žinoma, visi stengiasi kuo mažiau miegoti – kitaip aplenks...
– Ar padai svyla nulapnojus 100 kilometrų?
– Oi, tikrai svyla, ir pūsles pritrinu, net čiurnos ištinsta. Per metus suplėšau mažiausiai tris ar keturias sportinių batelių poras.
– Kai įveikti distanciją yra labai sunku, kur ieškote stiprybės? Dieve, kuriam tarnavote kaip Telšių kunigų seminarijos seminaristas šešis metus?
– Įkvėpimo tuomet ieškau daug kur. Dieve – taip pat. Prašau jo: „Dieve, suteik man stiprybės!” Jeigu dalyvauju pasaulio čempionate, mane pirmyn „neša“ ir patriotizmo jausmas – juk garbė bėgti už savo šalį. Mes, bėgikai, esame truputį garbėtroškos: garbės siekis irgi „užveda.“ (juokiasi).
– Ar ilgitės Telšių seminarijos?
– Vienpusiškai atsakyti negaliu. Atvirai kalbant, kartais jaučiuosi pakankamai „atsikandęs“ pasaulietinio gyvenimo. Мan yra gan skaudu aplink matyti tiek daug godumo, garbės, valdžios troškimo, nepagarbos, lipimo per galvas. Bet įsitikinau, kad to yra ir bažnytiniame gyvenime. Vis tik neslėpsiu: kartais būna akimirkų, kai ir pasigailiu metęs seminariją. Juolab, kad kai kurie mano kursiokai ir draugai jau sėkmingai dirba ganytojiškąjį darbą ir yra laimingi. Na, guodžiuosi, kad Dievo žodį galima sėkmingai skelbti ir pasaulietiniame gyvenime. Mane kartais pakviečia į mokyklas, socialinius renginius, stovyklas jaunimui – kalbu ne tik apie 100 kilometrų bėgimą, bet ir dalinuosi savo kaip krikščionio istorija, propaguoju krikščioniškąsias vertybes ir skatinu tikėti Dievu.
– Ar esate sulaukęs Dievo ženklų?
– Tikiu, kad Dievas mums nuolat siunčia savo ženklus. Ryškiausio jų sulaukiau vaikystėje, kai su tūkstantine tikinčiųjų minia 1993 metais dalyvavau susitikime Šiluvoje su popiežiumi Jonu Pauliumi II-uoju. Eidamas pro daugybę vaikų, jis būtent prie manęs stabtelėjo ir delnu palietė mano galvą...
– Ar mąstote grįžti į seminariją ir pabaigti studijas?
– Neįsitikinęs, kad galėčiau. Didžiausia kliūtis – buvau su moterimi, turiu sūnų...
– Kokių kitų pomėgių turite be ultramaratono?
– Mėgstu groti gitara, tiesa, gan mėgėjiškai. Skaitau, nors pastaraisiais metais knygas vis labiau iškeičiu į kino filmų žiūrėjimą. Kadangi Klaipėdoje gyvenu prie kino teatro, prieš miegą dažnai nueinu į jį. Pastaruoju metu pamėgau komedijas.
– Kokios didesnės varžybos jūsų laukia šiemet?
– Rudenį Rumunijoje vyks 50 kilometrų pasaulio čempionatas, kuriame ketinu dalyvauti. 100 kilometrų ir 50 kilometrų varžybas Vilniuje šią vasarą praleisiu – noriu susitelkti į laukiantį iššūkį Rumunijoje.
– Ar turite pastovų rėmėją? Juk jūsų sportas – ne olimpinė sporto šaka...
– Rėmėjo ar rėmėjų klausimas – mano didelis galvos skausmas. Kartais pasijuntu nuleidęs rankas – rasti jų yra sunku, nors šis sportas – brangus. Per metus pakeičiu kelias sportinių batelių poras, kartais net keturias. Vykstančius į 100 kilometrų pasaulio čempionatus paremia Lietuvos lengvosios atletikos federacija – į juos vykstame nemokamai, pasirūpina apgyvendinimu. Gal po šio interviu kas nors susidomės manimi?

 

 


Jūsų komentaras:

CAPTCHA



Taip pat skaitykite

Kai Ruslanas, buvęs Telšių kunigų seminarijos seminaristas, ultramaratoninkas, parašė, kad netrukus į interviu vietą Klaipėdos senamiestyje atbėgs, sekundei suklusau: „Atbėgs ar visgi atskubės sparčiu žingsniu?“ Buvęs klierikas mėgsta risnoti ir Palangoje.


Miesto Taryboje mandato atsisakius Vaidotui Bacevičiui, jį joje pakeitė verslininkė ir žinoma pajūrio tinklinio trenerė Irena Švanienė. Tapusi politike, žodžio kišenėje neieškanti palangiškė pokalby su „Palangos tilto“ redaktoriumi žodžius rinkosi atsargiau, bet keliskart pabrėžė, kad Palangoje ir visoje Lietuvoje vis labiau pasigendanti demokratijos....


Palangos viešbučių ir restoranų asociacijos (PVRA) prezidentas bei kavinės „Armėniški šašlykai“ direktorius Darius Miklovas po konflikto savivaldybėje su Viešosios tvarkos skyriaus vedėju Petru Keiniu per spaudą ieško „nukentėjusiųjų“ nuo savivaldybės tarnautojo, bet artimiausi D. Miklovo kaimynai J. Basanavičiaus gatvėje rėžia...


Teatro, televizijos, kino ir poezijos aktorė, Teatro sąjungos ir Meno kūrėjų asociacijos narė, Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto (LFR – lietuvių filologija ir režisūra) scenos kalbos dėstytoja, UNICEF Geros valios ambasadorė, lietuviškojo žodžio puoselėtoja ir skleidėja. Tai – tik keletas aktorės Virginijos Kochanskytės veiklų ir talentų. Bet žinoma...


Viešosios įstaigos Palangos asmens sveikatos priežiūros centras (ASPC) šeimos gydytoja Sigita Didjurgienė – atidi, rūpestinga, komunikabili, maloniai bendraujanti. Ją gerbia ir pacientai, ir kolegos. Ji pastebi, kad prastėja jaunųjų pacientų sveikata ir ragina visus gyventojus dalyvauti valstybės finansuojamose prevencinėse programose. Anot gydytojos, daugelio ligų...


Palangos miesto vadovai trečiadienį susitiko su Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos (LVDK) atstovais bei diskutavo apie galimybę didinti savivaldos ekonominį finansinį savarankiškumą.


Teismas į darbą sugrįžti nepadėjo

Agnė LEKAVIČIENĖ, 2011 11 14 | Rubrika: Miestas

Lapkričio 7 dieną Klaipėdos apygardos administracinis teismas baigė nagrinėti pareiškėjo Bernardo Skersio administracinę bylą, atmesdamas pastarojo prašymą grąžinti jį į ankstesnes pareigas. Buvęs Komunalinio ūkio skyriaus vyresnysis specialistas kaltino Palangos miesto savivaldybės administraciją dėl neteisėto atleidimo iš pareigų.


Kokie žmonės valdys Palangą ateinančius ketverius metus? „Palangos tiltas“ paprašė visų naujos Tarybos narių atsakyti į 10 pateiktų klausimų. Šiandien į klausimus atsako Tarybos narys Nerijus Stasiulis, kuris priklauso Lietuvos Centro partijai.


Švarinimosi ypatumai arba kur noriu, ten metu

Monika ŠIUGŽDAITĖ, 2009 04 10 | Rubrika: Miestas

Kol vieni balandžio, švaros mėnesį stengiasi apsitvarkyti ne tik namuose, bet ir dalyvauja miesto talkose, kiti nesuka galvos apšniaukštę miškus, pakeles ir kitas, jiems nepriklausančias teritorijas. Kai kurie žmonės be skrupulų į žaliuosius plotus tempia tiek buitines šiukšles, tiek statybinį laužą – lyg patys po to nebambėtų, žaliame miško plote atradę tokių neišvaizdžių „gėrybių“.


Noras sugrįžti bet kokia kaina

Šarūnas VAITKUS, 2009 01 24 | Rubrika: Miestas

Nors nuo naujosios Vyriausybės darbo pradžios dar nepraėjo 100 dienų, tačiau nuo valdžios lovio patraukti socialdemokratai vakarietiškos politinės kultūros nesilaiko ir Vyriausybę purvais drabsto net suprakaitavę. Toks socialdemokratų elgesys gali būti suprantamas tik noru bet kokia kaina nuo rinkėjų pykčio paslėpti jų pačių „padarytus gerus darbus“.


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius