Iš Palangos toli matyt: pasaulyje – ne ką gražiau ir... ar geriau?

Iš Palangos toli matyt: pasaulyje – ne ką gražiau ir... ar geriau?

Gediminas GRIŠKEVIČIUS, 2015 05 07

Septintą pavasarį, nė viena mašina, net kibiru (!) juodžemio nepadedant „neetatiniams“ savanoriams – tik savo širdžių sprendimu gėlynėlių kiemuose tvarkytojams, o daug 2008 metais žadėjusiems komunalininkams (net lūžusio gluosnio „neapkarpė”!) su darbščiosiomis mūsų kiemų moterimis be vieno lito, bet ir dabar – euro, „idėjiškai“ tvarkome gėlynus, vejas, akmenėliais apkabintą kalniuką su gluosniu pačiame Virbališkės gyvenamojo mikrorajono centre ir sakome: „Čia – brangiausia vieta žemėje, nes čia, mūsų kieme, prasideda Lietuva“. Mes – ne didvyriai. Mes... ilsimės. Sveikatinamės! Žaidžiame, kaip kas mokame gėlių spalvomis, deriname su gėlėm susigyvenančių akmenų piešinius, o taip nejučiomis grupelės pasišventusių savo pašalio puošėjų, entuziastų dėka regimi darbo vaisiai – darželiai, alpinariumai, ar net vienas bijūnų kupstas, jazminų krūmas po daugiabučio langais atkreipia kitų palangiškių ir Palangos svečių, „Baltijos“ mokyklos auklėtinių žvilgsnius. Geri pavyzdžiai patraukia. Lietuvai pagražinti draugijos Palangos skyriaus vadovė Nijolė Steponavičiūtė paliudytų, jos kasmet mūsų „Smilčių krautuvėlėje“ grožio oazių kiemuose vis daugiau:
Aš laimingai gyvenu –
„Priperėjau“ akmenų
Tarp gėlių, spalvom žavių,
Lyg paauksintų žuvų.
Vasara vėl bus sykiu –
Jūra Palangos akių!
Bendruomenės vienybės gėlės! Niekas, o niekas, jokia valdžia nepadarys geriau, sąžiningiau už tuos, kurie 30-40 metų mina bendrus takus, kuriems ne tas pats, ar aplink takus ir keliukus žydi gėlės, ar voliojasi šiukšlės, alaus plastmasinių indų liekanos. Beje, per keletą savųjų kiemų tvarkymo metų pastebėjome, kad sutvarkytų, gėlėmis apsėtų erdvių vengia kiekvienas apgirtęs ar „nedagėręs“, nesiprausęs „šalabulda“. Taip jau yra: „savi renkamės savus, su kuo sutapsi – tokiu pats tapsi“. Aš nesmerkiu nė vieno žmogaus pasirinkimo. Tik kartais tarsteliu: „Meskit gėrę – ir akmenys palengvės“.
Mane tuo įtikino pats gyvenimas. Grėblys ir kastuvas nuramina žmogų labiau, negu brangios brangių vaistininkų cheminės tabletės, kurios, kaip pacukai „vedasi viena kitą...“ Bet aš privalau šiuo tekstu įrodyti, kad mūsų Lietuvos grožis prasideda čia pat – mano, tavo, mūsų, jūsų, mieli palangiškiai, Sermiestyje ir Virbališkėje, Valteriškėje, kiemuose, namuose. Kaip pasiklosi – taip ir miegosi, o ką pasėsi – tą ir pjausi, tuo ir svečius nudžiuginsi. Kitaip... „Šlapio smėlio optimizmas“. Nuolatinės ašaronės, – „ak, kaip blogai toj Lietuvoj“.
„Dakaro ralyje būna dar blogiau“, – pasakytų Jurijus Nikulinas, savo laiku biliardą žaidęs ir su palangiškiais. Kiekvieno iš mūsų likimą, nueitą ir einamą amžiaus kelią, kaip fotografijoje, galima būtų įvardinti vienu žodžiu: ŠVIESOTAMSA. Visko yra. Visko bus, nors ašarų ne visad reikia. O, kokia karuselė yra žmogaus gyvenimas! Net „katapulta“, kai iškilus pavojui, iš erdvėlaivio įtaisas automatiškai sėdintį išmeta, tik nevalia užsimiršti – visada privaloma pasitikrinti, ar turi parašiutą.
Ir žmonių maudyklėse vasarą Palangoje gelbėtojas neturi teisės bristi į jūrą be gelbėjimo liemenės ir gelbėjimo rato. Nes viskas sekundiškai trapu. Čia – esi, čia „ausinėse“ išgirsi: „Laikas leistis“.
Gyvenimą reikia branginti, nepamirštant ne tik jo puošybos savo geresniais darbais, pagal išgales ir gabumus, bet ir atsargumo. O dabar, į šio „Vieno įkvėpio teksto“ pašnekovų kompaniją man savaime peršasi bičiuliai iš kuklių Stuokynės, „Tauro“ studentiškų bendrabučių 1965–1970 metais Vilniaus universitete.
Jau 50 metų smagu sulaukti išmintingų, poetiškų laiškų iš žinomos lietuvių tekstologės vertėjos, knygų redaktorės, publicistės, Anykščių rajone gimusios Vandos Grebnickaitės-Šatkuvienės. Meniškos, „haveliškos“ sielos moteris yra geranoriškai padėjusi, morališkai pastprinusi ne tik asmeniškai mane, bet daugybę ne tik studijų metų draugų. Ji daug gero nuveikė savo gimtajam kraštui, Vilniui. Aš tebesaugau tą žurnalo „ESU“ 2002 metų kovo numerį, kur redaktorė V. Šatkuvienė kalbėjosi su taip pat mūsų Stuokynės studentų bendrabutyje gyvenusia nūnai lietuvių tautos dainų karaliene be jokių kabučių – Veronika Janulevičiūte, tada vasariškai besišypsančia ilgakase mergina, o jau daug metų garsia lietuvybės sėjėja Veronika Povilioniene. Dainomis, giesmėmis iš jaukaus, neišsenkančio kaip gaivus šaltinėlis „Lietuviškos dvasios maldyno“ įvairiapusiškai pažino šį mums regimąjį pasaulį, ji išmintingai lygina, analizuoja pasaulio žmonių gyvenimo panašumus ir pranašumus mažoje mūs „Lietuvos klėtelėje“ ir didžiosiose šalyse. Štai kai kurios gerbiamos V. Šatkuvienės beje, irgi pajūrio akmenėlių gerbėjos mintys iš išsaugotojo (jaunų dienų atminimui) talentingojo pasikalbėjimo, taip kukliai, lietuviškai ir pavadinto – „Veronika“. Tasai tekstas, beje, yra tarsi atsakymas į dažnai ir Palangos gyventojų tarpe net dabar, 2015-ųjų balandžio viduryje, populiarų klausimą: „O kodėl aš be pinigų turiu tvarkyti savo kiemą, veisti jame gėlynus? Tik „paplaukę“ durniai taip elgiasi. Keista: kanas, jurginus, tulpes prižiūri net „daktarkos“. Ateis komunalininkų kiemsargiai, apželdintojų brigada ir viską sutvarkys. „Jiems už tai algas moka“.
Argi mūs Lietuvos vertė vien tik pinigais matuojama?
Ką apie tai mano visų laukiama, gerbiama Lietuvos etninės kultūros motulė V. Janulevičiūtė, patriotiškojo Lietuvos ambasadoriaus Vidmanto Poviliono žmona? Aukštaitė V. Šatkuvienė dar 2002 metais savo sumanytame cikle „Gyvenimo štrichai“ prasmingai kalbėjosi su savo lituanistų kurso Vilniaus universitete drauge – dzūkaite V. Janulevičiūte-Povilioniene:
„Šis vardas tapo žinomas visai Lietuvai jau praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje, kai V. Janulevičiūtė dar buvo Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakulteto lietuvių kalbos ir literatūros specialybės studentė. Tačiau ji pati niekada nesistengė išgarsėti: ji tik visada stengėsi garsinti lietuvių liaudies dainą, kuriai lygių pasaulio tautų kūrybos lobyne ji nemato iki šiol.
O Lietuvoje iki šiol nėra Veronikai lygių mūsų senosios liaudies dainų atlikėjų. Unikalų jos balsą išsyk atpažįsta kiekvienas, nors kartą girdėjęs ją dainuojant. Tai balsas, einantis tiesiai į širdį ir iki ašarų suvirpinantis jautriausias sielos stygas. Paprasčiausia Veronikos dainuojama liaudies daina atrodo tarsi stebuklas. Tai todėl, kad stebuklas ji yra pačiai Veronikai. „Kiek platumos minčiai, kiek erdvės meditacijai, kiek galimybių improvizuoti!“ – pasakys ji.
– Kai ir pati mūsų valstybė veržiasi išplaukti į pasaulį, ar nekyla grėsmė, kad Lietuva gali jame visai „ištirpti”?
– Bijau, kad taip. Prieš rusifikavimą mes turėjome valios ir vidinės galios spirtis, nes visiems buvo aišku: tai mūsų tautai svetima ir pražūtinga. O štai prieš amerikonizmą mes kažkodėl iškeliame rankas ir priimame viską be išlygų. Vertingų dalykų veltui niekas nedalija, todėl perkame pigiausius – kičą, kurį „pumpuojame“ savo tautai televizijos kanalais bei spalvingais blizgančiais žurnalais ar kitais leidiniais. Mes nebemokame atskirti sąvokų „paprastas“ ir „prastas”. Autentiškas, tikras kiekvienos tautos menas yra paprastas – tuo ir gilus. Bet perimame triukšmingas, neskoningas ir mūsų tautai visai nebūdingas šventes, rėksmingai pristatinėjame kurioziškus „meno” projektus (kūriniais iš tiesų jų nepavadinsi), stengdamiesi apstulbinti ir priblokšti žiūrovus...
Visa tai man primena seną, bet gerą anekdotą: „Kodėl nebeplaukioja garlaivis „Aurora”? Todėl, kad visas garas skiriamas švilpukui...” Taip ir mes: nors ir kaip purtomės sovietmečio tradicijų, o tebegyvename jomis. Išblizginome kavines, restoranus, o koks ten maistas – nebe taip svarbu. Dabar Vilniuje labai daug gražių parduotuvių. Bet kiek jose stengiamasi iškišti ir net su meiliomis šypsenomis per įvairias reklamines akcijas įpiršti pasenusių prekių?...
Dėl to visų gaila. Ir savęs taip pat, nes irgi, patyriau, jau esu pasidavusi bendrai nuostatai – išorė labai svarbu. Andai buvo proga pasveikinti vieną savo kolegą su apdovanojimu. Taip ir neišdrįsau užlipti su gėlėmis į sceną – mat vilkėjau palaikiu megztiniu: ką žmonės pagalvos? Nes mūsų žmonėms tai išties svarbu.
Gal prieš dešimtmetį turėjau progos įsitikinti, kad kultūringose šalyse į tokius dalykus visai nekreipiama dėmesio. Buvau pakviesta į Norvegiją – ir še tau: per kelionę nutrūko vienas mano basučių dirželis! Žinoma, aš galėjau lengvai pririšti jį prie kito dirželio, bet mane apėmė panika: kaip aš atrodysiu! O pinigų naujoms basutėms nusipirkti tai nėra... Matydama mano neviltį, mane pasitikusi Teatro instituto vicerektorė sako: „Žinau, kur šiuo metu vyksta vasarinės avalynės išpardavimas, eime, pigiai gausime tau naujas basutes”. Žiūriu – ogi jos pačios vienos basutės padas atsiknojęs. Bet sau ji naujų basučių nepirko. Didelio čia daikto!
– Esate aplankiusi daugybę šalių, tarp jų ir daugelio lietuvių svajonių žemę Ameriką, į kurią visais įmanomais būdais stengiasi pakliūti ir dabartinis mūsų jaunimas. Ar nelinkėtumėte to savo vaikams?
– Apsigyventi – niekada. Labai gerai, kai jaunimas nuvažiuoja už Atlanto pasimokyti ar užsidirbti pinigų. Liūdna, kai nebesugrįžta. Paskutinį kartą Amerikoje aš buvau maždaug prieš pusantrų metų. Ir tada pagalvojau: „Viešpatie, kokia aš laiminga ir kokie mano vaikai laimingi, kad mums nereikia visą savo amžių gyventi skolon!” O ten yra būtent tokia tvarka. Tu turi viską – ir neturi nieko, o svarbiausia – ramybės. Nuolatinė įtampa: už namą teks mokėti visą savo gyvenimą ir gal net palikti neišmokėtą skolą vaikams. Moki kredito įmokas bei palūkanas už vaikų mokslą, už automobilį, už kiekvieną didesnį pirkinį. Aš tokios įtampos neištverčiau. Juk jeigu neteksi darbo ar sveikatos – neteksi visko. Mes paprasčiausiai neįvertiname to, ką turime čia, savame krašte, gimtojoje žemėje, ir manom, jog kitur teka pieno upės medaus krantais. Niekas niekur nieko veltui neduoda. O užvis blogiausia, kai tenka mokėti garbe...
Man atrodo, mes turime dvi didžiausias bėdas: arba laikome save pasaulio bamba (visi mus privalo mylėti bei mumis grožėtis), arba aimanuojame: ak, kokie mes bėdžiai, pusę amžiaus buvome okupuoti, nelaimingi (ir todėl visi mus dabar privalo šelpti). Nieko to nėra! Esame žmonės kaip ir visi. O pasaulį galime sudominti tik puoselėdami tai, ką mums davė pati gamta ir taura – savitumą. Kiekviena tauta yra savita, kaip ir kiekvienas kraštas. Didžiausia nelaimė – prarasti tą savitumą: arba mėgdžiojant kitus kraštus, arba kitų šalių papročiams bei vėjams atvėrus visus vartus.
– Kaip jau buvo rašyta spaudoje, gyvenant Graikijoje Jums teko patirti net žemės drebėjimą. Ačiū Dievui, Lietuvoje jų nebūna. Tačiau ir Lietuvoje niekas neapsaugotas nuo dvasinių stresų, kai ūmai žemė pradeda slysti iš po kojų. Ar teko čia kada patirti tokią būseną?
– Deja, taip. Galbūt net ne vieną kartą. Man žemė iš po kojų išslysta visada, kai tenka susidurti su niekuo nepaaiškinama, visai nepagrįsta, tiesiog patologiška neapykanta žmogaus žmogui, kažkokiu man nesuvokiamu juodu pavydu ar net nežinau kuo. Niekam nelinkiu tokios patirties. Paskutinį kartą tai teko išgyventi ką tik grįžus iš Graikijos. Nenoriu konkretinti, pernelyg skaudu.
– Atsiprašau. Pašnekėkime apie šviesesnius dalykus. Kokį savo gyvenimo tarpsnį laikytumėte gražiausiu laimingiausiu, galbūt – lengviausiu?
– Visada lengviausia gyventi, kai esi jauna, kai dar yra kam tavimi pasirūpinti ir kai tau pačiai dar nereikia daug kuo rūpintis – tik savimi. Bet aš, ko gera, laimingiausia buvau tada, kai gimė vaikai. Apskritai aš manyčiau, kad kiekvienai moteriai vaikai yra didžiausias džiaugsmas ir viso gyvenimo įprasminimas. Žinoma, ne visoms lemta patirti tą džiaugsmą. Aš galiu jas tik užjausti, bet negaliu patikėti nuoširdumu tų moterų, kurios aiškina, jog karjera joms svarbiau už šeimą. Nieko negali būti svarbiau! Vaikai – tai mūsų gyvenimo tąsa ir prasmė. Man keista girdėti kalbas, esą dabar sunku juos auginti. O kada buvo lengva? Aš iki šiol negaliu žiūrėti į blynus, nes kepdavau juos savo šeimai keturiskart per dieną. Ir vaikai juos valgė, nes daugiau nieko nebuvo. O ar užaugo prastesni negu kitų? Aš pati pirmąsyk paragavau bananų būdama ar ne trečiame kurse. Ir ką aš praradau?
Taigi, viskas priklauso nuo to, kokiu matu matuojame savo gyvenimo vertę ir pilnatvę. Jeigu tu graužiesi dėl to, kad neturi „Mersedeso“, kaip tavo kaimynas, tai čia, kaip dabar sakoma, tavo problema, ir nereikia jos užkrauti nei valdžiai, nei visuomenei. Sykį čia pat, Pilies gatvėje, pamačiau sendaikčiais prekiaujantį buvusį savo bendrakursį. Norėjau pulti prie jo: „Sveikas, kaip gyveni?”, bet pastebėjau, kaip jis visas susigūžė mane išvydęs – kad tik jo neatpažinčiau. Supratau, jog jam, baigusiam universitetą, gėda prekiauti sendaikčiais...
Joks darbas negali būti gėda. Priešingai – gėda nedirbti. Man labai liūdna girdėti kaimo žmonių skundus, kad gyvenimas pasidarė nebeįmanomas: kolūkiai iširo – ir niekas neduoda jokio darbo. Tada aš pirmiausia pažiūriu į jų kiemą. Ir jeigu pamatau, kad tame kieme nėra ne tik, sakykim, nebemadingo rūtų darželio, bet ir paprasčiausios tvarkos, – tokio žmogaus man negaila. Neturėdamas darbo tai tikrai bent turi laiko apsišluoti ir apsitvarkyti savo kiemą, argi ne?
Kol patys nepradėsime rūpintis savo kiemu, savo namais ir savo vaikais, tol nepakilsime iš duobės, iš krizės arba – iš purvo.“


Jūsų komentaras:

CAPTCHA



Taip pat skaitykite

Artėjant vasaros sezonui, be jam būdingų klausimų, Palangai tenka sukti galvą ir dėl Koncertų salės bei kempingo Nemirsetoje – nė vienas kol kas neturi koncesininko (nuomininko), todėl viltys dedamos į jų laikinus šeimininkus. Savivaldybės bendrovei „Palangos renginiai“, kuri buvo įkurta rūpintis renginiais Koncertų salėje, kol nėra koncesininko, Tarybos posėdyje...


Jau metai, kaip gyvename su euru, tačiau prie jo priprato tikrai ne visi. Ypač po euro įvedimo šoktelėjusiomis kainomis pasipiktinę senjorai, kurių pajamos labai mažos. „Palangos tiltas“ domėjosi, kaip gyventojai vertina prekių ir paslaugų kainas naująja valiuta, kaip taupo ir „sukasi“ iš euro gniaužtų, taip pat kaip piniginius pokyčius pajuto...


Septintą pavasarį, nė viena mašina, net kibiru (!) juodžemio nepadedant „neetatiniams“ savanoriams – tik savo širdžių sprendimu gėlynėlių kiemuose tvarkytojams, o daug 2008 metais žadėjusiems komunalininkams (net lūžusio gluosnio „neapkarpė”!) su darbščiosiomis mūsų kiemų moterimis be vieno lito, bet ir dabar – euro...


  27 -erių metų alytiškis Martynas Kaškonas, sveikos gyvensenos guru, atletinės gimnastikos ir fitneso treneris bei modelis, liepą Kanarijoje filmuotame TV3 realybės šou „Meilė ar pinigai?“ nužengė labai toli (Martyno įsipareigojimai šiai televizijai dar neleidžia atskleisti detalių), bet pripažinimas Martyno galvos neapsuko. „Pastebėjo...


Kaip aš,  dabar žurnalistas su tarptautine karjera,  prieš 10 metų pakliuvau į Jungtinių Amerikos Valstijų žvalgybos CŽV akiratį? Prisipažinsiu: sunku tai trumpai paaiškinti. Mano, keturiasdešimtmečio vyro gyvenimo istorija, gan ryški- jos dešimt metų priklauso Amerikai. Nesigailiu „svajonių šalyje“ praleistų metų...


Paskutinį ką tik praėjusio lapkričio penktadienį netikėtai patekau ir sykiu su vaikais bei jų auklėtojais, svečiais iš kitų ikimokyklinių įstaigų į „Gintarėlio“ šventę „Spalvų pasaulyje“. Už lopšelio-darželio langų – nuobodūs, dar besniegiai rudens debesys, o tarp vaikučių, auklėtojų ir tėvelių žaismingai sukiojosi, šoko, dainavo...


Šeštadienį, pro simboliškai prie naujojo įėjimo į Gintaro muziejų Tiškevičių rūmus projektavusio vokiečių architekto Franco Heinricho Švechteno suprojektuotą, bet tik dabar, praėjus daugiau nei šimtui metų, pastatytą ir lygiai 17 val. įžiebtą žibintą Lietuvos dailės muziejaus direktorius, Palangos miesto garbės pilietis Romualdas Budrys kvietė...


Kaip čia nebūsi žurnalistu ar smalsuoliu „vaikišku“ rašytoju, jeigu likimas suvedė su nerealiai savo pašaukimui atsidavusiais mokytojais, savo asmeniu skatinančiais stebėti Pasaulio gyvenimą, ugdančiais žingeidumą, įdėmiai žvalgyti jo gelmes, jokiu būdu nesustojant, neverkšlenant, netrypčiojant vietoje, o kasdien visais metų laikais save raginti eiti...


A. Mončio muziejuje – „Vaizdas gražus iš toli“

Livija GRAJAUSKIENĖ , 2013 01 25 | Rubrika: Kultūra

„Tiesiog nuostabu, kad žiemą Palangoje gali ne vien prie jūros nueiti, bet ir išties gero meno pamatyti“, – šiuos žodžius poetas, Nacionalinės premijos laureatas Aidas Marčėnas ištarė šeštadienį Antano Mončio namuose-muziejuje atidarant tapybos parodą „Vaizdas gražus iš toli“, kuria muziejus savo erdvėse pradėjo Palangos...


Naujametinis noras – gyventi gražiau, turtingiau ir prasmingiau

Agnė LEKAVIČIENĖ, Alfredas PUMPULIS, 2011 12 30 | Rubrika: Miestas

Besibaigiantys 2011 metai dėl užsitęsusios krizės buvo sudėtingi didžiajai daliai lietuvių, tačiau viltis gyventi geriau teberusena kiekvieno širdyje. Pasikeitusi miesto valdžia, o kartu su ja ir miesto veidas – įrodymas, jog nuoširdžiu darbu galima ir kalnus nuversti.


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius